Antraeilio gyvenimo vaizdiniai

Tarytum apkurtę paskutiniai paukščiai,
kutenantys padangę, bet kilt nesutverti,
tarytum moterys iš karo lauko-
su tautinėm skarelėm, be žvilgsnių,
bet laukiančios sūnų, kasas dabinančios-
žilas, bet slenkančias kaskart,
kai kaimą šaukliai aplanko.
Tarytum vyrai, bet vaikai,
su šautuvais mediniais flamingus vaikos-
krinta, dūžta ir laukia vasaros,
kada velėna jų akis apgaubs,
paguos ir pamyluos,
kaip motina darytų žemėj.

Ir keista, kaip vakar priešas, o
šiandien draugas, susmeigęs kardą nugaron
nusijuokė-užtraukė dūmą,
ramunėmis pakvipo,
o senolis, kitam gale užuodė mirtį.
Ir pasitraukus, iš fronto, linijos dar liko-
ant veido raukšlės, o širdy
laukinių žodžiai už tiesą skaudesni.

Atsimena visi tie paukščiai
Garsus girdėtus prieš apkurstant,
kai motina raudodama sūnaus
gyvenimą prakeikė,
kai krito lapai, o su jais
nuslinko ir vaikai,
kai žodžių nebeliko, o tyla prikėlė mirusius,
kad ir toliau  galėtų skristi nepakilus.