Vilnius. Ir vėl nesuprantu savęs

Čia net bobulės turi savo madą.
Ir net balandžiai čia įžūlesni.
Visi žmogėnai vaikšto gatvėm it per sapną.
Čia cigaretės dūmai šimtą kartų saldesni.

Per daug spalvų, akių ir dūmų.....
Bandau mėgdžioti tą gyvenimą, kuris ne man.
Taip, kaip benamiai atkiša rankas prie Dievo rūmų,
Aš atkišu visus savo jausmus bet kam....

Kaip sužinoti ko aš noriu,
Kad sugebėčiau nuo visų pabėgt?
Atnešk man saują nokstančių kaštonų,
Po Dievo kojom noriu juos paslėpt.....

Ir mano griaučius kai palies bobuliška mada,
Ir vaikščios dūmų gatvėmis savi,
Prinoks kaštonai, jų spalva pasidarys ruda,
Galbūt... aš patikėsiu savimi....

2004 09 24
"Aktorių namai"