Išbarstytas

Jeigu tik išleistumei mane
Į pušų šešėlį pasirinkti laimės dulkių.
Ten kadais, nekantriai
Paslėpiau aš savo skausmo šukę.

Tada aš taip skubėjau duoti-tikėjau-Negalima per daug.

Staiga išvystu,
Tarp rankų, pajuodusi, verkianti,
Guli mano galia.
Ir mano stiprybė kvepianti
Žmogiškąja tuštuma.

Ant sienų nupiešta mano esybė.
Ir smėlis, jūros, iš dangaus
Pabyra
Kaip kas rytą.

Laikau savo veidrodį, virpantį,
Amžinai nuo širdies dūžių
Jei pakelsiu rankas, paaukosi mane
Nepalikęs man net sekundžių.

Užsimerkiu. Netiesa, kad nuo skrydžio
Man nė kiek nebaisu.
Nusisuk. Man ramiau, kai nematomų
Tavo sparnų, šnaresio aš negirdžiu.

Pasimečiau. Vėl išbarščiau. Baltame  voke.
Begalinius savo sapnus.
Paimk baltutėlį jo kraštą
Ir paslėpk jame mane....