Kažkas durno, kažkas skaudančio, kažkas kas mano, kažkas kas jusų...

Kai einu aš šaltą dieną, vieniša ir liūdesys aplanko sielą mano, nors gatvėje žmonių kaip skruzdžių knibžda, širdis mana kartoja tuos žodžiu, kad amžinai viena aš busiu, kad man nešvies nei saulė nei mėnulis, kad vejas nebeneš dainų ir busiu aš pamiršta draugų, vienintelė toka visam pasaulį, pamišusi žvaigždė iš mielės ir niekas gyvas, ir niekas miręs nesužinos kas darosi manoj krūtinėj...

O, teisybę sakant jsi turėjo visai kitaip skambėti kažaip panašei kaip čia... Ėjau šiandien viena ir saulė švietė man į veidą, primerkusi aš vieną aky išvydau tavo veida, toky gražų besišypsantį, kaip tada šypsojais tu man, ar atsimeni kaip buvo gera ta dien, kai vaikščiojom kartu po senamiestį, ar atsimeni kaip šildei mano šaltą ranką ar atsimeni kaip bučiavai man veidą.. bet viskas kas buvo nebegrįžta, susitiksime dangui kur gros mum angelai, nežinau pasilagi tu manęs ar ne, bet kaip bebutų tu reikalnimgas, nors ner tavęs jau žemėj šioj, gyvensi manoj širdy amžinai..