*  *  *

Nešvarių ir labai gilių vandenų juosva
kumelė, žemai nulenkusi šlapią galvą, pavirsta
moterimi, ir išlaisvina šiurkščias geltonas kasas
iš žmogaus delnų. Ir stabtelėjusią giedrą
valandą iš čionais matyti labai toli:

miestai, lygiose vietose, ir ant upių,
kaip kad kūkčioji ir trini akis, o nusiraminusi -
žiūri; ir oras tada lyg gerai nušluostytas veidrodis
gobia iš tolo, visur, ir žiūri iš aukšto.
Visos vietos, kuriose kalbama ne per daug,
susitinkama taip, kaip vėjo didžiulė masė
pajuda per apgriuvusias medžių
nugaras, pratusias išsitiesti prieš slogų lietų,
sunkų ir statmeną - lyg purtantis kumelaitei.

Drumstų ir labai senų vandenų pasaulis.
Visame tame glamonės nėra, nė jokio
glostymo. Verkti reikia lig pat pačių
pradmenų, ligi dugno, žuvų ir škunų
lavonus giliai prislėgusio judančios jūros
svorio. Taip pat todėl
linktelėjimu patvirtina, kad atgal atsups
žalsvos surūdijusios geležtės spalvos mases,
didelių vandenynų gaivalus, į savo vėjuotą
lopšį, ir duos ridinėti raudoną saulę,
kad girių plėmai ir upių vagos neprasidėtų
iš naujo tada. Ir leidžia glostyti sprandą sėdint.

Ir aš tada pasišalinu, nes nemoku verkti
kaip prašoma - ligi dugno, ligi dunkstelėjimo plaučiuose.

Ir kvėpavimas - Negilus - Išraiškingas balsas --
Pritemdytas - Nešiurkštus - Aš nekeliu balso --