Prarysiu, Žeme,
Visą tavo gyvūniją,
Suvalgysiu pietums,
nuobodų nespalvotą rytą.
Užteks...
Pakaks?..
Ne man jau spręsti,
Vis vien tave sudegins,
Paskelbę vaikui tavo
Holokaustą.
Prarysiu, Žeme,
Visą tavo augmeniją,
Vis tiek jinai
Gamyklų dujose trūnija...
Vaistų nereik,
Užteks čia sielvartauti,
Vardan taikos
Juk žmonės mėgsta
kartais pakariauti.
Giedok paukšteli,
Savo paskutinę giesmę,
Žuvai... tai būk,
O mes iškepsim tavo mėsą.
Būriai karinių uniformų šėlsta,
O man tai kas...
seniai aš jau ne pilietis... vėsta
Sulygint bando
bendrą tešlą
Iš žmonių pelkyno
"Pasaulis JŪSŲ,
Tai kam dar ta žalia pelkymė? "
O, ŽEME,
Geriau jau užsimerk
IR LEISK TAVE PRARYTI,
Nenoriu leisti dar daugiau
TAU PAMATYTI!!!
šitas autorius yra vaikštanti prošvaistė. tekstas gabus, sklandus, jame prasimuša tokia natūrali ironija, toks skambesio dviprasmiškumas; tai gyvybės ženklas. klausykit: surysiu, žeme, visą tavo GYVŪNIJĄ... ir toliau: SUVALGYSIU PIETUMS. ne bet ką, o gyvūniją. ir dar pietums. autorius jaučia, kad savaime poetiškų žodžių nėra, ir kad smagu priimti būtent tuos, kurie lyg nedera, lyg suardo bendrą nuotaiką (taip mano dešimtokės), bet iš tiesų sukluria savą, netikėtą, ypatingą. autorius tai jau yra atradęs. kaip tai vadinama? rodos, originalumu. o eilėraštyje dar ir rimai sklandūs, iki tokių subtilybių kaip nerimuoti tai pačiai kalbos daliai priklausančių žodžių. ko vertas vien "mėsą"/"mėgsta". gerai.
o agitacija už gyvąją gamtą - blogai. ir tai sunaikina visą eilėraštį, atima jam bet kokią vertę. va ir turim: autorius geras, o tekstas blogas. agitavimas, ir dar toks pigus, tikrai ne poezijos reikalas. iš pradžių maniau, kad autorius juokauja; jei ir taip, tai nevykęs juokas. autorius klysta. už klaidas atleidžiama, kai jos nesikartoja.