Tirpo ant blakstienų
Sniegas
Po lašą ritosi skruostu
Akimirkos
Mūsų buvimo.
Ir žmonių statulėles
Vėjas rideno
Žibintų šviesoje.
O mūsų gluosnis
Nuošaliai
Dar tebestovi
Senas.
minimalizmui reikia įtaigos, nepaprasto įtaigos krūvio kiekviename žodyje. tam ne visada net įprasta kalba tinka, todėl poetai atradinėja savą, labiau vykusiai ar mažiau. nes įprastojoje žodžiai būna nuvalkioti, ir sniegas, akimirka, buvimas, gluosnis - jie netenka vaizdo, situacijos ir kt, o tuos dalykus (jų prasmę) pakeičia nuobodulio paženklinti seniai nebegyvi vidujybės krutėjimai. todėl tokie dalykai vadinami banalybe. kad juos pažadinti - reikia nepaprastos jėgos, neeilinės įtaigos. čia jos nėra. autorius kalbos neįveikė, banalybei čia pasiduota. banalu. ką darysi.
mintis yra. yra ir stipresnioji vieta, tas laikų pasikeitimas pabaigoj. žodžiui "senas" vis dėlto tenka krūvis, ant jo krenta kažkas didesnio, kas atperka, pateisina neilgą laiką, kurį užtrukau šį eilėraštį skaitydama. deja, tai vienintelė vieta su įtampa. per mažai.
Tikrai... labai šiltas, lakoniškas, bet sujaudino... gal dėl panašių paralelių... nežinau.
Dabar gal pasirodys...sentimentalu-o mūsų gluosnį nukirto... nesenai...
Atmetus sentimentus-
... skruostu akimirkos...
... žmonių statulėlės...
na viskas labai patiko. jei galėčiau... 5.