Bardo klajonės II 5d.

Kiti ledo kariūnai pasileido paskui, kapodami savo kely pasimaišiusius raagarius. Medžėja nusiviepė ir ištiesė rankas lyg norėtų apglėbti atakuojančiuosius. Dulkių sūkurys skilo į dvi dalis, apsivijo aplink jos rankas, ir čia pat pavirto į du kirminus. Kai ledo kariūnai prisiartino prie Medžėjos rogių, raganė krestelėjo rankomis, ir kirminai tėškėsi į priešininkus. Aplink pažiro ledo drožlės. Nustebęs paliečiau vieną iš jų. Kas galėjo pagalvoti, kad ledo kariūnai yra tikrų tikriausi ledo gabalai? Nors ne, raganė apgalvojo ir tai. Staiga mano samprotavimus nutraukė šaižūs Medžėjos šūksniai: „Visiems persirikiuot. Kur jūs tempiat tą žvėrį? Greičiau į vilkitės pilį. Gi palikit tą nuodvėsą lauke.“ Tačiau nepaisant milžiniškų jos pastangų, surikiuoti išblaškytus kareivius prireikė tikrai nemažai laiko. Nusišypsojau. Atviri pilies vartai panašėjo į gudriai paspęstus spąstus. Raganė kažką irgi nujautė negero, jei taip pradėjo karštligiškai skubėti.
  - Tai ką, Aramilai? Tavo paukštė ne tokia jau ir galinga. – sušuko Medžėja ir nervingai nusikvatojo.
Kolona pasuko link pilies vartų. Užgniaužęs kvapą stebėjau, kaip likusios raagarių eilės pranyko vartų ertmėje. Kiek palaukus, raganė mostelėjo ranka, ir padaro tempiamos rogės lėtai, bet užtikrintai pajudėjo į priekį. Mano narvui judant pro vartus, užverčiau galvą ir pažvelgiau į pilies kuorus. Ir tik pilies kieme suvokiau, kad tarp bokštų pastebėjau šmėkštelint kažkokį šešėlį. „Negali būti, jog Mėlynoji paukštė sumanė pabėgti.“ – sutrikęs pamaniau. – „O gal čia dar vienas gynėjas?“ Atidžiai peržvelgiau pilies kiemą. Ratu išsirikiavę raagariai neramiai trypčiojo vietoje. Gremliai atsidėję erzino drakoną, ir tik raguotasis padaras neramiai trypčiojo vietoje, tarsi nujausdamas artėjantį pavojų. Nors, ne. Medžėja irgi įtariai peržvelgė pilies kuorus. Šmėkštelėjo šešėlis. Buvau įsitikinęs, jog ir raganė jį pamatė. Staiga sugirgždėjo sniegas, ir lediniai vartai lėtai užsivėrė.
  - Bet juk Mėlynoji paukštė nežino, jog aš nesu Medžėjos bendrininkas, - nejučia pagalvojau ir pajutau, kaip pašiurpo nugara. – Pats laikas iš čia nešdintis.
Tuo metu, raagariai nedrąsiai, vienas paskui kitą, pasuko į permatomo ledo rūmus. Aš stebėjau, kaip ledo iškreipti šešėliai juda gilyn ir vis labiau nerimavau.
  - O dabar mūsų eilė, - sušuko Medžėja ir vikriai iššokusi iš rogių, sunaikino mano kalėjimo užkeikimą.
Sunkiai atsidusau ir išsiropščiau iš narvo. Aplenkęs visai paklaikusį padarą, pasivijau tvirtu žingsniu žengiančią raganę.
  - O tu žinai kur eiti? – pabandžiau pajuokauti.
  - Aš juk girdėjau pranašystę. Aišku aš žinau, kur reikia eiti, - suurzgė Medžėja.
Šiaip ne taip nutylėjęs klausimą: „Tai kodėl tempiesi mane kartu, jei pati žinai kur reikia eiti?“, - susikaupiau ir įžengiau į ledo rūmus. Tai ką išvydau, peržengė visas mano vaizduotės ribas: Mes patekome į rausvai – melsvai žaižaruojančią salę, aukštais skliautais. Pro permatomas sienas, pluoštais sklido balta šviesa ir atrodė, jog šviečiančios kolonos remia aukštus skliautus. O salės vidury, tarp dviejų ledinių skulptūrų, vaizduojančių riterius, besikaunančius su gyvatėmis, stovėjo gryno ledo pakyla. Ant jos tupėjo Mėlynoji paukštė. Ji įdėmiai vėrė mus žydrų akių žvilgsniu, o jos lediniu snapu riedėjo ašaros, kurios čia pat sušaldavo, ir ledo karoliukais nuriedėdavo grindimis. Paukštė lėtai sumirksėjo ilgomis blakstienomis ir ašaros liovėsi riedėjusios. Aš neišlaikęs paukštės žvilgsnio, nusukau akis į šalį. Pajutau, kaip sielą kausto ne tik šaltis, bet ir neaiškus sielvartas. Tačiau Medžėja, rodos, to nepajuto. Ji drąsiai priėjo prie paukštės ir paniekinamai pažvelgė į ją.
  - Tai čia tas išpranašautas ginklas, kuris, pasak legendos, sunaikins mane? – Paklausė raganė ir nusikvatojo.
Nieko nesakydamas, priėjau prie Medžėjos ir ranka mostelėjau į vieną iš nišų. Raganė pažvelgė į tą pusę. Nišoje, nutvieksti baltos šviesos stovėjo raagariai, sustingę į ledą.
  - Ir tu nori mane tuo pagąsdinti? – Raganė atsainiai nusiviepė ir smogė man atgalia ranka.
Nuo smūgio trenkiausi į ledinę sieną ir susmukau.
  - Aš tokį kelią trenkiausi, bijodama kažkokios pranašystės, o dar ir tave su savimi vilkausi. O čia pasirodo tik kažkoks paukštpalaikis, kuris net magijos dorai neišmano. – Suurzgė Medžėja, o jos rankos sužibo melsva spalva.
„O taip. Dabar į mano galvą trenksis koks nors keras ir aš pavirsiu mažyčiu vabzdžiu“ – pamaniau ir užsimerkiau.
Bet magijos antpuolio taip ir nesulaukiau, nes pasigirdo melodingas Mėlynosios paukštės balas:
  - Sveiki atvykę į mano rūmus. Aš nevaldau jums suprantamos magijos. Mano valdoma jėga nėra tokia galinga kaip jūsų, bet užtat galiu išpildyti bet kokį jūsų norą. Tik rinkitės atsargiai: norai gali būti apgaulingi.
  - Tai štai kaip jūs norėjote mane sunaikinti. Kažkoks paukštis būtų mane sunaikinęs tik vienu sparno mostelėjimu. Bet dabar, norą pasakysiu aš, - Medžėja pergalingai pažvelgė į mane, o po to vėl kreipėsi į Mėlynąją paukštę – Noriu, jog išsipildytų Senoji sakmė. Prikelk naująją mano tautą gyvenimui. Paversk šitą niekam tikusį pasaulėlį, mano širdžiai mielu chaosu.
Mėlynoji paukštė plačiai išskėtė sparnus ir jais mostelėjo. Pakilo žaižaruojančios dulkelės ir apsupo Medžėją. Raganė dar bandė priešintis, bet viską stingdantis magiškasis šaltis padarė savo. Medžėja virto ledo statula. Stingstantį siaubą jos veide pamažu pakeitė palaiminga šypsena.
- „Ledo rūmus pasieksim
  Nebegrįšim kartu.
  Melsvoji paukštė apgaubs svajomis,
  Kaip apgaubia auką niūrioji mirtis.“ – tyliai sumurmėjau paskutiniąsias pranašystės eilutes, kurių raganei nepavyko nugirsti.
Dabar Medžėja visiems laikams liko įkalinta savo svajose. Aš truputį suglumęs pažvelgiau į krištoliniu ledu padengtą raganę ir nejučia pasigailėjau, jog nesu jos vietoje. Akimirką suvokiau, jog man kažko trūksta. Kažko, seniau užpildžiusio mano gyvenimą ir teikusio jam prasmę. Aš liūdnai pažvelgiau Mėlynajai paukštei į akis.
  - Taip, tu gali man padėti, - sušnabždėjau.
Paukštė vėl išskėtė sparnus ir aš pajutau, kaip ima tirpti kojos. Trumpas jos kvėptelėjimas ir mintis užlieja Midrago miškų atspindžiai. Tačiau stinguliui apėmus juosmenį, aš atsiplėšiau nuo savo kūno ir pakibęs virš jo, ėmiau stebėti kaip pamažu ledas apima krūtinę, kaklą. Pažvelgęs į išpuvusį, tačiau palaimos nutviekstą Medžėjos veidą, apsisprendžiau. Lediniam stinguliui sukausčius veidą, aš jau buvau sugrįžęs atgal į savo kūną. Ironiškai šypsodamasis, atsipalaidavau ir pasinėriau į svajas. Dabar aš visą laiką būsiu laimingas. Būsiu su ja... Su Verilija.