Auksinis Dobilas 1 dalis

Vikfrydas, Lorianos asmeninis drakonas-nešiotojas, pakilo aukščiau, kad išvengtų medžių viršūnių. Jau vakarėjo ir šaltis po truputį ėmė skverbtis po jos drabužiais. Abu dairėsi aplinkui nelabai tikėdamiesi ką nors reikalinga išvysti. Tik kelios apleistos nykštukų trobelės, aplūžęs lieptas per upę, o daugiau tik miškai ir lygumos. Tik staiga Vikfrydas sušuko:
- Ten tiesiai, pažvelk! Ar tik ne…
- Vaivorykštė, - užbaigė Loriana. – Skrisk greičiau. Ji jau pradeda blukti.
- Nejau manai, kad dabar mums pasiseks? Juk ji jau blunka, tai gnomas garantuotai spės pabėgti ir pasislėpti urve, kaip jau buvo keturis kartus.
- Skrisk! Nujaučiu, kad šįkart mums pasiseks.
Vikfrydas, nors pavargęs ir nepatenkintas, stipriau sumosavo sparnais. Vėjo pasipriešinimas sustiprėjo. Lori bandė nekreipti dėmesio į šaltį ir maldavo Dvasių Globėjo, kad dabar viskas pasisektų.
Jie buvo jau taip arti, kad galėjo matyti žemą, susikūprinusią gnomo figūrėlę prie vaivorykštės galo renkančią spalvotus dobilus – gnomų pinigus. Vikfrydas jau buvo beveik virš jo ir tik tada gnomas, matyt išgirdęs sparnų mosavimą, atsisuko ir pamatė juodu. Staigiai, kaip tikrai nebūtum galėjęs iš tikėtis iš tokio mažo padaro, pagriebė savo puodynę ir nulėkė prie urvo. Lori nušoko nuo drakono ir nulėkė paskui. Bėgo visu greičiu, bet atstumas tarp jų mažėjo lėtai. Jei ne Vikfrydas, užtvėręs gnomui kelią iš kitos pusės, tikrai nebūtų jo pagavusi.
Loriana pribėgo ir sugriebė gnomą už ausų – taip mokė jos tėvas. Mažasis spurdėjo, muistėsi, klykavo, net bandė kandžiotis, bet savo puodynės nepaleido.
- Raminkis, - suriko Lori ir papurtė gnomą ir jis kiek aprimo. - Kur galima rasti Auksinį Dobilą?
- Kokį dar auksinį dobilą? - sušvokštė jis.
Loriana vėl jį gerokai papurtė.
- Neapsimetinėk! Sakyk, kur ieškoti Auksinio Dobilo?
Gnomas pradėjo taip spurdėti, kad Lori vos jį beišlaikė. Bet vis dar nepaleido savo puodynės. Tik priėjus Vikfrydui sustingo. Gnomai bijo drakonų. Tiesą sakant visi jų bijo. Bet Vikfrydas buvo tik mažas (palyginti su kitom jo giminėm) drakonas-nešiotojas, kurį galima legaliai laikyti kaip transporto priemonę. Net turėjau jo licenziją. Bet mažam gnomui (turbūt gyvenime nemačiusiam drakono) Vikfrydas turėjo atrodyti baisus milžinas.
- Gerai jau gerai, tik patrauk tą nuo manęs, - suniurzgėjo piktai, bet drebančiu balsu. – Tai nori žinoti kur Auksinis Dobilas?
- Taip.
- Nori kad pildytų tavo norus?
- Taip, taip, kaip pasakojama legendoje.
- O ar bent žinai, kiek daug jūsų, kvaili žmonės, žuvo bebandydami jį pasiekti?
- Bet ar daug tų „kvailų žmonių“ turėjo Dvasių Amuletą? – paklausė Loriana pašiepiamai.
Gnomas pažvelgė į ją, iš pradžių su nepasitikėjimu, bet pamatęs, kad ji nemeluoja, sutriko:
- Kaip? Iš kur?
- Ne tavo reikalas! O dabar sakyk!
- Gerai. Vakaruose, Keloroso plynėje auga medis. Kas netoli jo ir surasi požeminę landą, ten ir bus Auksinis Dobilas.
- Nemeluoji?
- Lyg galėčiau.
Lori prisiminė, kad pagauti už ausų prie vaivorykštės gnomai negali meluoti. Bet gnomai lieka gnomais.
- Patikėsiu. Bet jei meluoji, prisiekiu, surasiu tave ir tikrai nebelaikysiu savo drakono.
Gnomas išgąstingai pažvelgė į Vkfrydą. Vos Lori paleido jo ausis, nuskuodė ir dingo urve.
- Na, ką gi – į Keloroso plynę.