Vienos dienos istorija.

…aušo šaltas ir rūškanas gruodžio dvidešimt pirmosios rytas...
Tadas Livečka pabudo nuo kaukiancios kieme signalizacijos. Pabudo, bet jautėsi neatsimerkęs. Keista.. Viskas aplink taip realu, vaizdas spalvotas, bet akys nieko neregi. Pakilo iš lovos, pasirąžė, atitraukė apdulkėjusias ir seniai praradusias spalvą užuolaidas. Kieme dar tik budo gyvybė. Viskas aplink apsnigta ir nė vienos žmogaus pėdos. Nuostabu-pagalvojo Tadas ir suskubo praustis..
Kažkoks keistas rytas – šmėžavo vienintelė mintis galvoje..
Kaip visuomet rytais teko gerokai palaukti, kol iš krano pradėjo bėgti vos vos skaidresnis vanduo. Apie šilumą jau buvo pamiršta. Vanduo garsiai skambėjo, atsimušdamas į seną surūdyjusią kriauklę. Nusiprausęs nuo šalčio pašiurpusį veidą, jis patraukė atgal kambarin. Atsisėdo į lovą, užsitempė iki kaklo sunkią, drėgme persisunkusią ir pelėsiais atsiduodančią antklodę ir susimąstė..
Greit metai, kai Tadas bedarbis. Bandė kurt savo įmonę-nesėkmingai. Partneriai apgavo geraširdį ir išstūmė į gatvę, bandė dirbti agentu-siūlyti niekam nereikalingas prekes.. buvo apvogtas ir turėjo atlygint nuostolius.. taip ir stūmė dieną po dienos, tikėdamas, kad šventė ras kelią į jo užpustytą kiemą..
Kieme pasigirdo balsas ir žaismingas švilpesys-kiemsargis švilpdamas savo šuniuką, šlavė kiemą.
Tadas staigiai pašoko ir puolė rengtis. Skubiai movėsi kelnes, besisegdamas marškinius ištraukė sagą, nusikeikė.. Seni ir kreivi batai šiaip netaip aptempė jo kojas. Ilgai pastumdęs pečiu, pagaliau uždarė ir užrakino duris. Šyptelėjo..kam rakint? Namie ir benamiai nerastų ką imt.. Viskas parduota, viskas užstatyta..
Išėjo kieman, įkvėpė gryno oro ir lengviau atsiduso.. Dar viena diena. Diena, kuri nežada nieko naujo, diena, kuri prasidėjo anksti anksti ryte ir pasibaigs tamsią naktį. Dar viena diena, kurią reikia išgyvent.
Tadas sparčiu žingsniu patraukė iš kiemo. Šviežus sniegas piktai čežėjo, minamas senų kerzinių batų. Dvi minutės ir jis centre. Gedimino prospektas dar tuščias. Kur ne kur apsimūturiavę šalikais skubėjo ankstyvieji. Kas pora namų pasirodydavo piktais veidais valytojai, grandydami šaligatvius ir piktai keiksnodami žmones, vis minančius į jau atgrandyto sniego krūveles.. Tadas pasistatė apykaklę ir jau neskubėdamas patraukė link Katedros aikštės.
Mašinų nėra, žmonių nėra ir nieks netrukdė Tadui pasvajot. Visiška tyla ir ramybė. Tyloje krito snaigės ir švelniai gulė Tadui ant pečių. Švelniai, kaip kadaise jį apkabindavo Mylimoji.. Seniai Tadas vienišas.. Kadaise ir jis turėjo merginą, kartu juokdavosi, kartu eidavo pasivaikščiot, bėgiodavo po rudeninius lapus Sereikiškių parke, kaip maži vaikai džiaugėsi meile ir tik jų pačių sukurtu pasauliu. Pasauliu, kuris priklause tik jiems. Vienišius atsisėdo ant suolelio Lukiškių aikštėj. Užsirūkė. Tiršti dūmų kamuoliai kylo dangun neišsisklaidydami. Nėra vejo.. beveik taip pat kaip ir prieš daugelį metų Palangoj. Buvo dviese. Jokie kiti žmonės aplink neegzsistavo. Rodos, net nematydavo kitų akių, tik Jos. Ji buvo vienintelė. Jai leidosi saulė, Jai ji ir patekėdavo. Kartu palydėjo ją vakare, kartu ir pasitiko ryte kopose. Nežemiška MEILĖ. Visas gyvenimas buvo skirtas Jai. Tik Jai jis šypsodavos, dovanodavo gėles, tik Jai naktį užsižiebdavo žvaigždės, tik Jai žydėjo viso pasaulio gėles..sužadėtuvės ir ateities iliuzijos.. Bet gyvenimas buvo žiauresnis. Dingo jo Širdis, dingo jo Meilė. Dingo jo širdies dama, sudaužydama visas gyvenimo svajones ir kartu nusinešdama visas viltis.. Tada viskas pradėjo riedėti žemyn... Tadas bandė visaip pamiršt skausmą ir netektį.. Gėrė, namiegodavo naktimis, šlaistėsi gatvėmis su abejotinos reputacijos tipais, didžiuliu greičiu skraidė automobiliu, tikėdamas sutikti savo Lemtį.. Viskam tašką uždėjo narkotikai. Pirmiausia tai buvo tik linksmybės. Visa užsimiršdavo, visa tapdavo nesvarbu ir egzistuodavo tik tolimiausioj smegenų kertelėj. Spalvotas, nerūpestingas ir lengvas gyvenimas. Taip Tadas ir prarado darba, bet tai jam nerūpėjo. Jis buvo atradęs naują gyvenimo palaimą. Jam nereikėjo nei buvusios, nei naujų merginų, jam nereikėjo dirbt, jam nieko nieko nereikėjo gyvenime, tik vieno-atitrūkt. Atitrūkt ir užsimiršt. Pamiršt visas problemas, pamiršt, kad jis vienišas, kad jis nieko neturi.. Tik vienos minties jis neįstengdavo pamiršt.. Iš kur gaut dar vieną dozę “palaimos”.. Jo namai greit ištuštėjo. Viskas buvo parduota. Draugams, kurie užeidavo į svečius, sakydavo, kad visa ruošias pirkt nauja. Galvoj sukdavos viena mintis-greičiau visi išeitų ir jis galėtų likti vienas. Neužilgo ir draugai pasjį jau nebeužeidavo...
Kai Tadas paregėjo-buvo vėlu. Jis jau buvo narkomanas.. Narkomanas, gyvenantis landynėje. Tik tada jis suprato, kad yra tikrai vienas. Nei draugų, nei pinigų, nei gyvenimo jis nebeturėjo. Tada prasidėjo abstinencija. Nakčia pykindavo, kiauras dienas krėtė drebulys, rodės, kad akys iššoks iš orbitų.. Naujai dozei pinigų nebuvo.. Vogt? Vogt jam atrodė per žema.. Jis nebuvo kvailas. Turėjo aukštąjį išsilavinimą, kažkada dirbo pagal specialybę, mėgiamą ir gerai apmokamą darbą..kažkada..
Bėgo minutės, valandos, dienos..Dienos vis labiau trumpinančios ir taip nemielą jo gyvenimą.. Daug minčių apie savižudybę, daug svajonių apie gyvenimo keitimą..svajonių..
Kiekviena minutė prilygdavo dienai..diena prilygdavo metams.. Kančios vis labiau spaudė į kampą dar vieną žmogų, pasiklydusį gyvenimo kelyje..
Bet Tado ryžtas viską pakeisti buvo stipresnis. Jis ištvėrė tas kančias. Jis perėjo ugnį ir išgėręs nuodų taurę, visa tai išgyveno.
Bandė ieškotis darbo-nesėkmingai. Bandė  prekiauti savo likusiais senais rakandais-nieks nepirko. Valgydavo tik pusryčius. Buvo radęs kavinę Pilies gatvės pradžioje, kur pirmas lankytojas gaudavo nemokamus kompleksinius pusryčius ir kavos puodelį. Visi kavinės darbuotojai jį pažinojo kaip nuluptą. Žinojo visą jo praeitį, bet laukė ateities. Kasryt jis būdavo pirmas lankytojas...
Mašinos ūžesys išblaškė Tado prisiminimus. Uch, šalta..-balsu ištarė ir pakilo nuo suolelio. Apsižvalgė, palydėjo akim į autobusą lipančius žmones ir patraukė tolyn. Autobusų vairuotojai. Jie važiavo darban. Dirbdami už minimalų atlyginimą jie nežinojo koks bus rytojus, nežinojo, ar ryt šeima bus soti, ar autobusų parkas nebankrutuos.. Irgi gyvenimas baimėje.
Žvilgtelėjo dešinėn. Ant troleibuso stulpo puikavosi pusiau nuplėštas užrašas “į NATO”. Nusispjovė ton pusėn ir apsisukęs nuėjo tolyn. Tai jau politika, o ji, šiuo momentu, mažiausiai domino Tadą.
Prie “Stiklių Tangomanijos” stovėjo prabangios mašinos. Kažkoks vaikinas bučiavo mašinoje kikenančią merginą ir pasakojo būtus bei nebūtus dalykus.. Taip .. ir Tadas kažkada buvo pasiturintis, ir jis turejo merginą, turėjo pinigų, buvo linksmas.. Ech, kad jis galėtų visam pasuliui šūktelt, kad galėtų visus pamokyt gyvenimo, kad jis galėtų pasakyt kas gerai, o kas ne.. Jis sakytų tiesą, nes iš dangaus nukrito žemėn į purvą..Į purvą, iš kurio labai sunkiai, bet pradėjo keltis..
“Batman’as”, “Stiklių tangomanija”, Samas..prisiminimai. Šokiai, alkoholis, merginos, draugai.. Tai, ko jis jau, rodos, amžius neturėjęs.. Viskas iki skausmo pažįstama. Pažįstama taip, kad norisi bėgt tolyn ir susprogt į tūkstančius mažyčių gabalėlių, kurie jau niekada nesusidės į tokį žiaurų gyvenimą..
Sunkūs batai ritmiškai kaukši į prospekto grindinį.. Kaukšt kaukšt kaukšt kaukšt..kaip sekundinė rodyklė, vedanti gyvenimą į nežinią..
Iki Arkikatedros Tadas nuėjo be minčių, aklai vedamas geliančių nuo šalčio kojų ir sustojo tik priėjęs “Laimės ratą”-plytelę įmūrytą į grindinį, su užrašu “stebuklas”.. Lengvai apšepusį veida vėl nušvietė šypsena.. Gyvenimas prisiminimais.. Užsimerkė.. Pamena kaip paėmęs ant rankų savo merginą sukasi rate su vienu noru galvoje.. Kad tik viskas būtų gerai, kad tik jie būtų kartu..
Kaip sako ”ir sportininkai kartais gauna į galvą”.. Šykart “Laimės ratas” sumelavo.. Akyse sublizgo ašaros.
Tadas skubiai apsisuka ant kulnies ir sparčiu žingsniu nužingsniuoja Pilies gatvės link..nesinori likt be valgio. Pirmosios mašinos ūžiančiais ratais jau važiuoja pro aikštę, karts nuo karto praleisdamos pėsčiuosius..
Viskas iki skausmo žinoma ir tuo pačiu nepaprasta. Štai ir kavinukė. Paskutinykart įkvepia šalto oro ir įsmunka pro duris.
Viduj kvepėjo bandelėmis, arbata ir mėtinių cigarečių dūmais.. Keista.. Tokiu metu tik pradedamas gaminti valgis. O dūmai iš kur?? Negi bus pavėlavęs? Pilvas nerimastingai sugurgia, bijodamas, kad diržas nesusiveržtų per dar vieną skylę.
Tadas atsargiai, lyg sėlindamas, įslenka į prieblandoje skendinčia kavinukės salę.. Ant langų žybsinčios girliandos suteikia kavinukei mistiškumo ir paslaptingumo..
Įžengus į kitą, mažesnę salę, Tadui ima virpėti kojos.. Pažįstamas kvapas..bet ne..negali būt.. O gal? Milijonas minčių vienu metu plūsteli į jo galvą... Aptemsta sąmonė, norisi bėgt, norisi šaukt, norisi vėl pradingt ir užsimiršt..
Atsimerkia. Ta pati Pilies gatvė, tie patys namai, kavinukė..tik kitoj gatvės pusėj.. Ne, nejau vėl. Gi jis ištvėrė narkotikų trūkuma, juk jis..
Tas kvapas..jis atsekė jį iki čia.. Kažkas šilto prie jo skruostų, kažkas tokio magiškai švelnaus ir šilto.. Tai, ką jis jau buvo seniai seniai užmiršęs.. Švelni ranka prie jo kaktos ir tas KVAPAS...
Balsas. Tadai! Taduk! Ne. To negali būt. Reikia bėgt, reikia kilt ir bėgt, bet kojos neveikia. Viskas sustingę, tik tas balsas..TADAI...  Tai sapnas-ramina save Tadas. As tik sapnuoju, šypsosi mintyse..gi sakiau, kad kažkoks keistas rytas.. ne, aš nepabudau. TAI MANO SAPNAAAASSS  - šaukia jau balsu..
Darkart pabando atsimerkt ir vėl skubiai užsimerkia. Kad tik nepamirštų to vaizdo, kad tik sapnuotų toliau-meldėsi vaikinas..
Atsimerkia darkart ir jau mato veidą, kuris kažkaip keistai šypsosi..šypsosi, bet skruostus vagoja ašaros..
Ji! Ne, negali būt. Gi Jos nebėra, Ji dingo iš jo gyvenimo,JOS NĖRA.
Tadai, aš čia- ramus ir švelnus balsas glosto jo ausis..
Atleisk...-vėl pasigirsta toooookss žinomas balsas.
Po truputi ima grįžt protas. Nejau?..-išsprūsta.. Nejau grįžai?-lyg bijodamas pabust vos prašnabžda sušalusiom ir suskilusiom lūpom..
Taip, Tadai..man trūksta Tavęs.. Aš negaliu.. Noriu.
Bet aš..-vėl tyla. Aš..aš toks. Aš nieko neturiu, niekam aš nereikalingas.. aš.. ant gyvenimo skardžio-jau kūkčiodamas ir užsikirtinėdamas teisinasi Tadas. Aš... negaliu, nežinau, bijau, nenoriu..ne, nesuprask to pažodžiui, aš labai labai noriu, bet... nežinau, aš nemokėsiu..kam aš Tau..-pasipila pasiteisinimų lietus iš Tado lūpų..
Nesvarbu..niekas nesvarbu, Tadai, man reikalingas tik TU, tik Tavo meilė ir šiluma, man reikia, kad TU būtum šalia..betkoks. tu man reikalingas ir niekas to neatstos..-teisinosi JI.
Bet,  Saulute.. – žodžius nutraukė jos karštos lūpos. Bet..-bandė dar pasakyt Tadas.. Neįstengė..Jis taip buvo pasiilgęs meilės, bučinių ir kito žmogaus šilumos..
Bet..Tu suvalgei mano pusryčius...-kaip visuomet sugebėjo pašmaikštaut laimingiausias tą minutę pasulyje žmogus.
Nieko, as Tau toookius pusryčius padarysiu, kokių net sapnavęs nesi, tik nepalik manęs.. –šnibždėjo JO ŽMOGAUS balsas..
Pagaliau gryžo jėgos, bet Tadas dar vis manė, kad jis sapnuoja. Tiek to, -sukosi mintis galvoje,-tebūnie tai sapnas..gražiausias ir trokštamiausias mano gyvenimo sapnas..
Jie gryžo į kavinukę, pavalgė. Tadas nudelbė akis žemyn-neturiu pinigų..-pravebleno jis.. Nieko, atsakė JI. Tu jau davei daugiau nei visus pasaulio pinigus ir turtus, išsaugodamas meilę. Aš Tau skolinga tiek, kiek niekada neturėsiu. Tu dėl manęs atidavei viską..viską, ką turėjai ir ko ne...-verkdama kalbėjo JI.
Pagaliau Tadas įsidrasino. Apkabino Ją, priglaudė ir glostė savo sudiržusia ranka švelnius, šviesius Jos plaukus.. Gėlyte, Saulyte, Širdele, Mažyte, Katyte-vardino visa, ka jis atsiminė gražiausia,-neverk, viskas bus gerai.
Po valandėlės, jau sušilę jie išėjo į gatvę ir apsikabinę  lėtai lėtai nužingsniavo per parką link Gedimino piles.. Po kojomis sniegas girgždėjo vis smagiau ir smagiau. Tado širdis dar tebebuvo kulnyse, bet meilės šiluma jau griovė ledo kalnus. Kol nuėjo iki kalno papėdės jie jau spėjo pasigaudyt, spejo apsimėtyt žaismingai gniūžtėmis, pasivoliot po minkštutėlį sniegą ir nulipdyt dvi sulipusias ledines širdis.. visą diena jie leido tik dviese. Rodos, net žmonių aplink nebuvo.. buvo tik Jis, Ji ir Meilė. Kaip pirmosiom savo pažinties dienom jie bučiavosi, jie tylėjo ant kalno apsikabinę, vaikštinėjo gatvėmis, grožėjosi vitrinomis ir svajojo...
Tadui jau buvo nesvarbu, sapnas tai, ar ne, nes jis buvo pats laimingiausias.
Pradėjo temt.. Tado veidas tapo rūškanesnis.. Tu...Tu... važiuosi namo? – atsargiai paklausė...
Ne. Važiuosiu, ne aš, ne Tu, o MES. Mes būsim kartu ir niekas niekas Mūsų nebeišskirs. Aš tikrai žinau, kad eisiu su Tavim betkokiu gyvenimo keliu-optimistiškai nuteikė Ji.
Tai... pas mane... nu... suprask, as jau nebe taip gyvenu kaip seniau.. –teisinosi vargšelis.
Nieko-pagyvenk pas mane. Susitvarkysim kaipnors. Vėliau, gal mano butą parduosim, tavo, nusipirksim erdvesnį, nes aš noriu šeimos, noriu meilės, noriu būt kartu per Kalėdas ir šildyt kojas prie židinio, noriu apsikabint ir užmigt, noriu, važiuot kartu prie jūros, noriu Tavo meilės, noriu pabust rytais, noriu kad Tu būtum šalia..noriu...noriu...noriu..-linksmiau ir svajingiau ištarė Ji. Tiek visko noriu ir tik su Tavim. Mes abu to norim. Mes turėsim. Mes tai jau turėjom, bet...-Ji nespėjo pabaigt, nes Tadas jai spustelėjo ranką..
Nereikia viso to pasakoti, pradėkim naują gyvenima-gyvenima be praeities. Man nesvarbu, kur Tu buvai iki šiandien, su kuom ir ką darei. Man nesvarbu. Svarbu, kad dabar Mes kartu,-kaip kirviu nukirto Tadas.
Neskubėdami ir tylėdami, bet su šypsenom veide Jie ėjo gatve.. Ėjo, ten, kur laukė šiluma, meilė ir jaukumas..
Nuėjus pas ją, Tadas, gėdinos nusirengt, nes viskas kas po paltu, buvo tie patys rūbai, su kuriais jis buvo per paskutinį pasimatymą.. Imk, Taduk, mano kailinis chalatas. Lamos kailis-pameni jį? Valiūkiškai šyptelėjo Ji ir nubėgo kaist arbatos. Tadas skubiai nusirengė ir nuėjo į vonią. Išsimaudės jautėsi geriau ir užtikrinčiau. Baugščiai atėjo kambarin. Kažką kalbėjo televizorius, kažką čiauškėjo jo Mylimoji, bet jam viskas tik plaukė pro akis.. Taip visko jis buvo pasiilgęs.. Gulk į lovą, aš Tavimi pasirūpinsiu,- ištarė Ji. Tadas atsargiai atsisėdo ant lovos ir palindo po antklode. Ji atsigulė šalia, padavė arbatą. Arbata degindama nuslydo skrandin.. Viskas buvo lyg sapnas.. Tadas gulėjo be žado ir gurkšnojo arbatą... Ei,-pakėlė iš minčių Ji. Tadai, ar mes būsim kartu,-tyliai pkalausė Ji.
Taip..kad tik tai būtų ne sapnas..Taip, mes tikrai būsim kartu, tik Tu nepalik manęs... Darkart to neištverčiau,-sušnibždėjo Tadas, stipriau apkabindamas ir glostydamas Ją...

Kambario tamsą pradėjo gint lauk ryto saulė. Tadas gulėjo taip pat kaip ir prieš užmiegant- apkabinęs ranka savo mylimąją, o Ji buvo padėjusi galvą ant jo krūtinės...Jie miegojo susikibę rankomis ir abiejų veiduose švytėjo šypsenos... Ant Jos rankos miegojo seniai seniai dovanotas balto aukso sužadėtuvių žiedelis...
...aušo gruodžio dvidešimt antrosios rytas...