Laiškas mylimajam

Labas, mielasai, aš vėl tavęs pasiilgau. Nesvarbu, kad pusę svieto aplaksčiau, ieškodama kuom tave pakeist - nė velnio! Jau tu kaip įlipi kur nors, tai įlipi - kaip kiaulė į srutas… Apsiteplioji pats ir kitus aplinkui apterlioji ir mane… Ir kokiose dervose tu, brangusis, „išsimozojai“, jog kaip prilipai, tai prilipai… Mazute tai kokiam?  Norėčiau gi aš kaip nors tavim atsipurtyti, bet kaip? Na kaip koks balastas tu man  nereikalingas, supranti, kurį nešt sunku ir išmest gaila…  Laiko gi žmonės ten visokias relikvijas, kolekcionuoja, o aš tave… Kolekcionuoju. Užmarinuočiau į kokį stiklainį ir grožėčiausi naktimis, kojų pirščiukus glostyčiau, bet ne – nevalia. Negražu, nuteis dar už marinatą netinkamą… O naudos iš tavęs, tai kaip iš ožio pieno, o atsakyti reiks, kaip už gerą… Ar kaip iš gandro kiaušinių… Nededa gi jis jų - ne? Aš rimtai šneku, kiaušinienę mėgstu - su spirgučiais, svogūniukais pakepintais. Prie garnyro, prie garnyro svogūniukai irgi gerai… Ar kaip iš rugienojų bulvių - aš vis apie naudą šneku. Tai štai, iš rugienojų bulvės irgi nedera. Tai yra gal jos ten ir dera prie rugių ir gražiai į jų foną paišosi, bet vaisių tai neveda. Neveda gi? Na ir vėl kažko neįkerti, tai yra paprastų vaisių, aš suprantu gi, kad jų būna visokių ir kūrybinių, ir darbo, ir ant medžio… Apie ką aš čia? Oi, kur aš nuklydau, juk ne apie vaisius šnekėjom, ne? O apie ką? Apie kiaušinienę? Irgi ne? Apie naudą, gal? Ai, yra iš tavęs šiokia tokia nauda - „pasikoliojam“ kartais, nervus vienas kitam patampom (abipusis malonumas), vien dėl to neverta tavęs atsisakyti. Na dar nuodėmes visas tau išpažįstu, nors tu ir ne dvasininkas, bet patogu gi – nereikia eit į bažnyčią… Viena bėda, mielasis, jog išrišimo tu man tai neduodi… O galėtum, tikrai galėtum… Ar aš jau tokia netikus? Todėl aš nuodėmes renku. Kuo jų daugiau, tuo geriau. Nežinau ar liko dar kokia nesurinkta. Ne, ne, aš tik geras nuodėmes, tik geras renku… Blogų, piktų neimu, man nereikia.  Bet ne apie naudą gi šnekėjau? Matai, brangusis, ką reiškia daug šnekėt - mintį pameti… Ai, tiek jau to… Prisiminiau… Taigi apie meilę aš, apie meilę… Vieninteliam… Ne, daugiau nešnekėsiu, nes ir vėl pamiršiu, eisiu svajot, nors atodūsiu ją palydėsiu… Ir nelaidosiu svajonių, ne, kaip ką tik palaidojo mano pažįstamas kunigas…