Šis tas apie rudenį

Venomis pulsuoja šaltis.

Suvokimas, kad vasara baigės ateina su pirmu šaltu vandens lašu, nukritusiu už apykaklės, pasiklydusiu, kaip ir tu, ir aš, tarp nakties ir dienos, erdvėje be šviesos šaltinio, kur ir pilkai apsitraukęs dangus, ir išusnijęs laukas, ir miškas, ir išmaltas miško keliukas spinduliuoja ir šviesą, ir tamsą.

Rudenį apkabini lyg seniai matytą draugą - per pečius, nuoširdžiai, bet atsargiai - neįsitikinęs, kad nepasikeitė jis, arba tu. Ruduo tave apkabina švelniu, bet šaltu lietumi, gelsvėjančiais lapais ir rudenišku rudu purvu, prilipusio prie tavo batų.

Švysteli nuorūką į krūmus - sėdi į automobilį, išjungi radiją, užsidarai langus, ir žiūrėdamas į pilką dangų klausai, kaip į metalinį stogą barbena lietus. Maloniai, monotoniškai, migdančiai. Tau iš dešinės kosteli draugas. Be žodžių jis tau perduoda skardinę, numalšinančią tavo troškulį. Iš miško, vedinas dviračiu, išeina senis. Susisukusiam į seną nudėvėtą striukę, jam, rodos, nė motais nei nemaloniai šaltas nestiprus lietus, nei mįslinga prieblanda, karaliaujanti lauke, bet užleidusi vietą tamsai miške, nei, galiausiai, tu ir visas aplinkinis pasaulis. Striukė seniui - dalis tikrų namų, kurie nėra tik pastogė ar gyvenamoji vieta - namų, kuriuose jauku būti, lyg palapinėje vidury miško, susigūžus miegmaišyje, ar susisukus antklodėje, kvėpuojant šiltu nuo tavęs paties oru. Jam striukė - kambarėlis kitame pasaulyje.
Pažvelgus jam į akis, staiga pasidaro gera. Senis nusišypso, apžergia dviratį, ir dingsta kažkur tau už nugaros, palikęs tave akistatoje su prieblanda ir rudeniu.

Ir štai, pats, lyg tas senis, susisuki į savo striukę, pasistatai apykaklę ir žengi pirmą žingsnį į tamsą. Lietaus jau nebesimato - matosi tik medžių viršūnių raštas skystai oranžinio dangaus fone. Bet lietus, nors ir nematomas, tebėra. Suklumpi ant šlapio asfalto, ir pakeli akis į dangų, leisdamas lietui nuplauti nuodėmes tau nuo veido. Vandens nesimato, bet jis, juodas ir blizgantis, teka tavimi, išjudindamas akmenis seklumoje. Lietus ant tavo veido tampa šiek tiek sūresnis.

Lietus nebešaltas - jis maloniai šiltas. Ruduo draugiškai kepšteli tau per ausį, suprask, žiema ateis. Tada tavo venos suledės.

O kol kas -
venomis pulsuoja šaltis.