Suvokimas, kad vasara baigės ateina su pirmu šaltu vandens lašu, nukritusiu už apykaklės, pasiklydusiu, kaip ir tu, ir aš, tarp nakties ir dienos, erdvėje be šviesos šaltinio, kur ir pilkai apsitraukęs dangus, ir išusnijęs laukas, ir miškas, ir išmaltas miško keliukas spinduliuoja ir šviesą, ir tamsą.
Rudenį apkabini lyg seniai matytą draugą - per pečius, nuoširdžiai, bet atsargiai - neįsitikinęs, kad nepasikeitė jis, arba tu. Ruduo tave apkabina švelniu, bet šaltu lietumi, gelsvėjančiais lapais ir rudenišku rudu purvu, prilipusio prie tavo batų.
Švysteli nuorūką į krūmus - sėdi į automobilį, išjungi radiją, užsidarai langus, ir žiūrėdamas į pilką dangų klausai, kaip į metalinį stogą barbena lietus. Maloniai, monotoniškai, migdančiai. Tau iš dešinės kosteli draugas. Be žodžių jis tau perduoda skardinę, numalšinančią tavo troškulį. Iš miško, vedinas dviračiu, išeina senis. Susisukusiam į seną nudėvėtą striukę, jam, rodos, nė motais nei nemaloniai šaltas nestiprus lietus, nei mįslinga prieblanda, karaliaujanti lauke, bet užleidusi vietą tamsai miške, nei, galiausiai, tu ir visas aplinkinis pasaulis. Striukė seniui - dalis tikrų namų, kurie nėra tik pastogė ar gyvenamoji vieta - namų, kuriuose jauku būti, lyg palapinėje vidury miško, susigūžus miegmaišyje, ar susisukus antklodėje, kvėpuojant šiltu nuo tavęs paties oru. Jam striukė - kambarėlis kitame pasaulyje.
Pažvelgus jam į akis, staiga pasidaro gera. Senis nusišypso, apžergia dviratį, ir dingsta kažkur tau už nugaros, palikęs tave akistatoje su prieblanda ir rudeniu.
Ir štai, pats, lyg tas senis, susisuki į savo striukę, pasistatai apykaklę ir žengi pirmą žingsnį į tamsą. Lietaus jau nebesimato - matosi tik medžių viršūnių raštas skystai oranžinio dangaus fone. Bet lietus, nors ir nematomas, tebėra. Suklumpi ant šlapio asfalto, ir pakeli akis į dangų, leisdamas lietui nuplauti nuodėmes tau nuo veido. Vandens nesimato, bet jis, juodas ir blizgantis, teka tavimi, išjudindamas akmenis seklumoje. Lietus ant tavo veido tampa šiek tiek sūresnis.
Lietus nebešaltas - jis maloniai šiltas. Ruduo draugiškai kepšteli tau per ausį, suprask, žiema ateis. Tada tavo venos suledės.
Na, jei viešai, tai viešai.
[i]
Reikalauju įrodymų ir satisfakcijos :)
Jiegu rimtai, tai gal iki galo ieškom tada logikos? Venomis šaltis negali srūti, nes venomis tik kraujas gali tekėti. Kodėl šaltis negali pulsuoti, o šiluma, kad ir, šliaužti? Standartai, matyt. O kas jeigu juos sulaužai? mirtis ant laužo? baudžiamoji literatūrinė kuopa sušaudo? SUŠAUDYKIT MANE, BET MAN ŠALTIS GALI PULSUOTI. Tebūnie aš analfabetas, lenkiuosi prieš jūsų didybę, bet jūs - stagnatikas. Gaila, nesupratau ankščiau. Resistance is futile. Einu nusikaposiu pirštus, kad nešiurpinčiau pasaulio savo išsigimusia pasaulėžiūra, kurią išreiškiu klavišų paspaudimais. Ačiū už dėmesį/atsiprašau už sutrukdymą.
Leisiu sau pacituoti MasterMind Hazord žinutę, kurią gavau sukritikavęs jo vartojamas nelogiškas metaforas:
"Pagal dabartinės lietuvių kalbos žodyną, puls|suoti, ~suoja, ~avo
1. pulsui plakti, tvinkčioti.
2. ritmiškai kisti: ~suojančiosios žvaigždės.
~avimas (1)
apie šilumą, visgi, neužsimenama. Gal aš klystu? pasižiūrėkime
"pulsas", gal ten bus pasakyta, kad šalti dalykai negali pulsuoti?
pulsas (1)
1. ritmiškas arterijų sienelių virpėjimas, tekant kraujui, tvinksnis: lygus, protarpinis p. greitas, retas p. sutrikęs p. p. lengvai užčiuopiamas.
2. prk. gyvenimo ritmas, tempas, judėjimas: visuomenės gyvenimo p. (...)"
Priminsiu, išsireiškimas, nepatikęs man yra "Venomis pulsuoja šaltis."
Tačiau nematau MasterMind Hazord'o pastangų pravesti tiriamąjį darbą iki galo: kodėl nepažiūrėjus ką DLKŽ mano apie žodį "šaltis", o mano štai ką:
"Šaltis
1. šaltas oras; žema temperatūra: Užėjo didelis, stiprus š. Š. veja į vidų. Na, ir ~tęlis (labai didelis šaltis)! Vakar buvo dešimt laipsnių ~čio. Tokiame ~tyje sunku dirbti.
2. drebulys: Š. krečia, purto. 3. prk. abejingumo jausmas: Tarp jų buvo juntamas š.
Štai ir atkreipčiau oponento dėmesį 2 punktą, ką daro šaltis? Krečia ir purto, deja nepulsuoja. Dar galima pažiūrėti "Šąla":
"Šalti, šąla, šalo
1. darytis šaltam, vėsti: Jau žiema – šąla.
2. šaldyti: Šalna šąla žiedužius (d.).
3. stingti, kietėti nuo šalčio, virsti į ledą, apsitraukti ledu: Ežeras baigia š. 4. būti šaltyje, kęsti šaltį: Nešalk lauke, eik į vidų."
Vėlgi atkreipkime dėmesį į 3 punktą: stingsta, kietėja, bet kurgi "pulsuoja?" Kur?
O iš esmės tai žodynai nepajėgūs spręsti tokio pobūdžio problemų. Atsakymų reikia ieškoti kitur. Jei mes žinome objektą ir jo savybes tai daugiau mažiau galime įvardinti ką jis su tomis savybėmis gali padaryti. Nežinojimas to arba klaidingas žinojimas išduoda viso labo tik kalbos kultūros stoką, o ne vaizdžią kalbą, man labai gaila, MasterMind, tačiau šaltis (objektas) pagal savo prigimtį daugių daugiausiai gali srūti bangomis, bet tai tikrai nebus pulsacija būdinga "karštesniems" nei šaltis objektams.
Nežinau, bet man beskaitant tavo kūrinį apėmė toks pažįstamas jausmas--tarsi pati viską matyčiau, jausčiau, suprasčiau, išgyvenčiau. vienu žodžiu, jis man prie širdies :)
sutinku su šio kūrinio idėja. aš taip pat tik šįmet, nors galbūt ir neįvyko nieko vertingo pradėjau pastebėti rudens grožį. malonu buvo perskaičius šį kūrinį tai prisiminti
venomis pulsuoja šaltis. čia maždaug taip pat kaip juoda baltuma ar kažkas tokio. [i]pulsuoja paprastai šiltesni dalykai nei šaltis, ar ne taip?
šaltis gal galėtų srūti.
toliau. rudens dienos vaizdelis gal ir apynorm. surašytas, bet nėra čia jokios prozos, jokio užbaigto darbo (istorijos), o dar tas labai ilgas ir visai nesuprantamas sakinys pilnas "nė" ir "nei". nė nei nei nė. 1
Teisingai parašė kad melancholiškas kūrinys. Labai patiko vaizdingumas, nuoširdumas, tapybiškumas. Dievinu kūrinius, kuriuose susilieji su autoriaus vaizduojama aplinka. AKivaizdu, kad autorius talentingas - lauksiu kitų jo kūrinių
kaip cia tave uztikau, as jau tingine.... nieko nebeskaitau....:(
Roterdame gyvena irgi toks senis, valkata, jis nepiktybinis, bet visa laika vaiksto apsigaubes brezeto gabalu, niekada nepraso pinigu, tik vaiksto pirmyn atgal, pirmyn atgal....