Mea culpa

eilinis rudens vakaras, verkiančiam šalto betono mieste. aplink mane žmonės, skubantys namo, kad suspėtų nudirbt vakaro darbus, laiku nueit miegot, ryte atsikelt, nepavėluot į darbą, kad vakare vėl skubėt namo; purvinos mašinos, besikeikiantys išvargę vairuotojai, mirgantys šviesoforai; benamiai, stumiantys šlamšto prikrautus vaikiškus vežimėlius ir žvelgiantys teisėjo žvilgsniu; šalto lietaus lašai ant skėčių, valytuvų, kardoninių dėžių, mano šlapių plaukų...

specialiai ėjau per balas, specialiai neišskleidžiau lietsargio, viskas man atsibodo. viskas, ir niekas negalėjo to pakeist. kiekvienas žingsnis, kiekvienas mano atodūsis buvo bevertis, čia buvo milijonai tokių žingsnių ir milijonai atodūsių, šitoje skruzdžiąžmogių minioje, ėjime be tikslo, be vilties, be troškimų, klausinėjimo, veidų atstatymo į šaltą, kapojantį lietų...

„bailiai, prakeikti bailiai“, išsprūdo pro sukąstus dantis. stovėjau gatvėje ir žvelgiau į veidus tiem, kurie netiki, nekovoja ir negyvena, tiem, kurie pamiršo ugnį savo tėvų, senelių, prosenelių akyse...

monotoniškai, vienodai sunkiai krito žemėn tūkstančius metų lietus, šviesoforas uždegė žalią šviesą ir kurį laiką buvo girdėti vien tik batų kaukšėjimas į šlapią asfaltą.