Šaltom žolėm

šaltom minkštom žolėm
ropoja vienatvės ištroškę
vabzdžiai.
jų lieknas kojas
siūbuoja.
kažkas numetęs kevalus
žalius
jų nesurinks.
vienam spaudžia
suplyšusius paširdžius,
nes tik jis vienas
supranta dar šiek tiek apie
savo mirštančią būtį.
Save, save...
tuščioj medžio drevėj
dar svajojantį ir
geriantį sulą.