Vyturio išteisinimas

Vyrai ardami daug rūkė
O vyturys danguje juos
Visą dieną lydėjęs suprato kad mirs

Tad nors prieš mirtį atsispirsiu
Ir atsispyrė nuo dangaus
Į purią žemę visas sulindo

Vyrai sustojo
Metė plūgus
Nuorūkas į šalį prie vyturio
Rankomis vyturį atkasė
Vienas pridėjo ausį prie kūno- širdis

Dar plakė
Vos

Per geltonus aprūkusius pirštus
Ji susiraukusi
Prie žmogaus priėjo

Aš vyturio širdis-tu žmogus- susikeiskim
Aš tau save –tu savo širdį vyturiui duosi

Žmogus jausdamas kaltę ir davė
Vyturys pakilo
Žmogus mirė

Kiti vyrai to žmogaus kaip žmogaus nesupratę
Suprato tik žmogų kaip vyturį

Ir tik kaip vyturio mirtį pateisino