Vis sapnuoju ta patį sapną. Bet jis ir kitas.
Bėgu supuvusiais laiptais žemyn. Priešais mane išbyrėjusios lentos ir kiaurai perpuvusios. Akimirką mąstau, kaip pasielgti. Pribėgu ir šoku. Užšoku ant paskutinės perpuvusios ir krentu į srutų duobę. Kažkas sugalvojo pakabinti tiltą virš kanalizacijos.
Akimirką mąstau, kaip pasielgti. Bėgu nekeisdama pagreičio. Paslystu ant supuvusios lentos, ir koja sminga gilyn tarp lentų. Bandau stotis, bet tada lūžta lentos ir krentu į srutų duobę.
Mąstau, kaip pasielgti. Bėgu. Pamačiusi supuvusias lentas sustoju. Apsisuku ir grįžtu, nes spėju suvokti, kad kitapus duobės tas pats bėgimas.
Kaip pasielgti. Bėgu. Suvokiu, kad tai sapnas. Dėl to imu skristi. Lengvai pasiekiu kitą krantą.
Pasielgti. Bėgu. Suvokiu, kad tai sapnas. Dėl to šoku į srutų duobę ir plaukiu. Sunkiai pasiekiu kitą krantą.
Bėgu.