Išmokau pasenti

Pasisekė - išmokau aš gražiai pasenti,
dar amžiuje anam nesunkiai augt išmokau.
Dabar vyšnia žydžiu – kasdieną sieloj šventė.
Tiek visko moku, bet vis tiek esu pirmokas,

kuris mergaitę už kasų sapnuos patampo.
Nors Niutonas mane į Žemės ašį traukia.
Norėčiau mokytoją pastatyt į kampą,
užduot namų darbų, nuimt nuo sielos kaukę,

ar išmatuot akim jos sijonėlio ilgį.
Po to parverst išdykėlę ant seno suolo
ir užkutenti žodžiais, užbadyti smilgom.
O jei patiks, dar parašyti riebų kuolą,

pagalį, net du. Kiek daug aš moku skaičių!?
Kiti metus manus minutėm suskaičiavo.
Paimčiau aš save štai tokį ir išeičiau.
Kasų netampęs, praktikančių nebučiavęs

per pertrauką, be pertraukos, be šieno kvapo.
Deja, išdygau, augau ir gražiai sunokau.
Dabar gyvenimas kitus mokykloj tapo,
tokius kaip aš gražiai pasenstančius pirmokus,

kurie dar kuria, neskaičiuoja kieto kuro.
Mane po pamokų, palikit, mielos sesės!
Kampe kampu prikalkite virš klasės durų.
Per amžius amen aš: taip buvo, taip ir tęsis.