Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Ausyse gaudė vėjas, jo šuorai daužė man veidą. Kai pamažu vėsęs oras, tvokstelėjo stingdančiu šalčiu, supratau, jog mes pasiekėme savo kelionės tikslą. Mane skraidinusi jėga pradėjo leistis. Apačioje, tarp bekraščių ledynų, pamažu ėmė ryškėti milžiniškos pilies kontūrai. Akmeniniai bokštai juosė kalvą, ant kurios stovėjo apkerpėjusi, bet vis dar didinga pilis. Ausyse ūžtelėjo vėjas, ir pajutau, kaip kietas grindinys trenkėsi į mane. Tikriau aš trenkiausi į grindinį. Sunkiai atsistojau ir leisdamas iš burnos garą, apsidairiau. Apšerkšnijusios pilies sienos dvelkė kažkokiu nenusakomu šiurpu. Sunkūs tašyti akmenys buvo sumišę su geležimi. Geležiniai ornamentai pynėsi tarp akmenų, vietomis sudarydami milžiniškus spyglius. Čia tikrai negyveno žmonės. Ir lyg patvirtindami mano žodžius, pro pilies vartus pasipylė plaukuoti padarai. Ilgomis lanksčiomis rankomis jie rėmėsi į įšąlusią žemę ir skuodė manęs link. Skėstelėjau rankas norėdamas sukaupti bent kiek apsauginės auros, bet čia tvyrojo tik neaiški mirties nuojauta. Padarai prisiartino prie manęs per kelis žingsnius ir sustojo. Pakreipę savo dideles galvas, jie įtariai čiaukšėjo aštriais dantimis ir nekantriai cypavo. 
  - Matau jau susipažinai su gremliais.
Nejučia krūptelėjau. Pastoviai, iš niekur atsirandanti raganė, mane nervino.
  - Mieli padarai, - nusiviepiau.
Vienas iš jų, tarsi patvirtindamas mano žodžius, išsižiojo. Krūptelėjau. Burnoje blizgėjo keturios eilės puikių aštrių dantų.
  - O tu geriau pažiūrėk į šitai, - Medžėja mostelėjo ranka pilies link.
Pažvelgiau į tą pusę. Surudiję pilies vartai buvo atlapi. O pro juos, išsirangiusi tarsi gyvatė, judėjo raagarių kolona. Keli šimtai driežagalvių ramiai judėjo eilėmis ir rodė jiems nebūdingą drausmę.
  - O štai ir mūsų vietos, - sušuko raganė ir griebusi mane už apykaklės pakilo į orą.
Mes nusileidome šalia milžiniškų rogių, kuriose puikavosi išsišiepusiomis kaukolėmis papuoštas sostas. Roges traukė man nematytas raguotas padaras. Jis niūriai tampė grandines ir užvertęs raguotą snukį į dangų, liūdnai stūgavo. Negalėdamas atplėšti žvilgsnio nuo besimuistančio padaro, įsiropščiau į man skirtą narvą. Keli raganės ore nubrėžti ornamentai ir štai, mano narvas puikiai apsaugotas magijos. Kelioliką gremlių čiupo mano narvo grandines, ir mes pajudėjome. Už manęs pajudėjo dar vienas narvas. Tiesa, ne toks kaip mano, o visiškai apkaltas geležimi. Girdėjosi, kaip kažkas esantis viduje, bando ištrūkti į įšorę.
  - Na ir kompanija, - sumurmėjau.
Kolona pajudėjo. Pabandžiau įsitaisyti patogiau, ir pradėjau niūriai apžiūrinėti pro šalį slenkantį peizažą. Dantytos, apgriuvusios sienos pamažu mažėjo, kol galiausiai visiškai susiliejo su sniegu. Aplinkui, kiek tik akys užmatė, prasidėjo baltoji stepė. Mes pajudėjome į šiaurę. Kolona judėjo vėžlio žingsniu, o šaltis stiprėjo. Šiaurinio vėjo gūsiai plakė vis smarkiau ir smarkiau. Pabandžiau susikurti nors menką magiškąją ugnelę, bet nieko neišėjo. Medžėja spinduliavo tokią neigiamą energiją, jog negalėjau sukaupti net menkiausio užkeikimo. Jausdamas kaip pamažu nutirpsta galūnės, užsimerkiau ir pasidaviau ledinio vėjo glamonėms.
Pabudau, nuo kažko karšto ir atkakliai deginančio mano kūną. Sunkiai praplėšęs suledėjusias blakstienas, suvokiau, jog šiluma sklinda nuo narvo, apkalto plokštėmis. Narvas buvo įkaitęs iki raudonumo, suledėjęs sniegas aplinkui jį ištirpęs. Paliečiau įkaitusias savo narvo grindis. Kažkas, esantis narve ką tik išgelbėjo mano gyvybę. Pažvelgiau į priekį ir netekau žado. Prieš mus stūksojo milžiniška ledo pilis. Aukšti jos kuorai nyko tarp debesų, o melsvos ledinės sienos skleidė šaltį ir šviesą. Tačiau viską nustelbė pilies vartai. Dangų remiančios ledinės plokštės, sutvirtintos dantytais varvekliais, patikimai saugojo pilį nuo prašalaičių akių. Sustingę gremliai ir raagariai baimingai dairėsi čia į pilį, čia į Medžėją ir kūprinosi nuo atšiauraus ledinio vėjo. O mirties karalienė išdidžiai sėdėjo savo soste ir niūriai žvelgė į pilį. Staiga jos išpuvusį veidą perkreipė pikdžiugiška šypsena. Tebesišypsodama, Medžėja atsainiai mostelėjo į šalia manęs esantį narvą. Sėdėdamas savame narve, su nekantrumu žvelgiau į gretimą kalėjimą. Tuo tarpu, raagariai nerodė didelio džiaugsmo. Jie nedrąsiai artinosi prie narvo, apkalto metalinėmis plokštėmis. Tačiau Medžėjai nepatiko tokia gaišatis. Ji nubrėžė ore keletą figūrų ir keletas bailiausių raagarių susmuko sniege, tampomi priešmirtinių konvulsijų. Nelaimėlių bendražygiai iškart ėmė judėti sparčiau. Netrukus, griausmingai dundėdamas narvas prasivėrė. Akimirką tapo tylu, tačiau netrukus tylą perskrodė šaižus švilpesys ir pro atvertą angą išlėkė ugnies kamuolys. Jis trenkėsi į ledinius vartus. Pakilo garų debesis. Pasigirdus, kraują stingdančiam riaumojimui, aš pagaliau suvokiau ką slėpė geležinis narvas. Jame lindėjo vienas iš paskutinių juodųjų drakonų.  Ir tą akimirką, kai antras ugninis kamuolys tėškėsi į vertus aš supratau, jog Medžėja vėl pasieks savo. Net ir Mėlynosios paukštės ledo pilis neatsilaikys prieš juodojo drakono ugnį. Tačiau aš nieko negalėjau padaryti. Buvau įsitikinęs, jog Mėlynoji paukštė turi geresnę apsaugą nei vien tik ledines sienas. Ir buvau visiškai teisus. Kai tik iš narvo išlėkęs trečias ugnies kamuolys trenkėsi į pilies vartus, jie sugirgždėjo ir pradėjo vertis. Raagariai mikliai sustojo eilėmis ir atkišo ietis į priekį. Regis net Medžėja šiek tiek sunerimo. 
  - Vardan Arachio. – Pasigirdo šūksnis ir pro vartus ėmė veržtis ledo kariūnai.
Iš nuostabos sustingę raagariai į naują grėsmę sureagavo tik tada, kai lediniai kareiviai plačiu pleištu įsirėžė į driežus. Tačiau net ir atsitokėję raagariai menkai tegalėjo pasipriešinti gynėjams. Medinės ietys bei odiniai šarvai menkai tegalėjo prilygti lediniams kalavijams. Blizgantys, šerkšnotomis barzdomis, aukšti vyrai plačiais mostais kapojo priešininkus. Aplinkui sruvo kraujas ir iškart stingo į ledą. Bet tuo metu, kai Medžėjos kariauna ėmė krikti, į kovą įsitraukė pati raganė. Ji atsistojo savo rogėse ir iškėlė rankas į viršų. Dangų bemat aptraukė juodi debesys, o kalnuose pradėjo klykauti sniegžmogiai. Pajutę mirties dvelksmą, gremliai pagyvėjo ir puolė prie narvo su drakonu, ketindami jį ištempti laukan. Aš nusišypsojau. Sprendžiant iš pasigirdusio urzgimo ir gremlių klyksmų, drakonas neapsidžiaugė plaukuočių dėmesiu. Tačiau šypsena nuo mano veido dingo, kai tik pajutau milžinišką mirties jėgą. Pažvelgęs į jos šaltinį, išvydau Medžėją, apsuptą sūkurio. Pilkšvai rudos dulkės leidosi iš apsiniaukusio dangaus ir supo raganę. Raagariai ir ledo kariūnai liovėsi kautis ir suglumę pažvelgė į vis didėjantį sūkurį.
  - Ars Archan, - sušuko vienas iš ledo kareivių ir mosuodamas karo kirviu, pasileido Medžėjos link.
2004-09-22 18:10
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-23 00:00
Nyarlathotep
Uf. Jei sekančiose dalyse vėl Medžėja tempsis bardą į kitus pavojus ir vėl laimės mūšį - taps nuobodu. Keisk veiksmo eigą. Monotonija žudo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-22 21:58
almost_angel
viskas būtų gerai, jei tarpai tarp dalių sumažėtų... ;) turiu omenuje, jei greičiau įdėtum sekančią dalį ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-22 18:50
Rikute
Man kol kas patinka.
Tik kazkaip pirmoje pastraipoje pastebejau truputy chaoso.
Pvz. grindinys trenkėsi į mane. Tikriau aš trenkiausi į grindinį - atrodytu wiskas geraj, bet kazkaip "neisipaishe">
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą