Naikintuvai dėl Jos

Stebiu kaip Ji stovi prieš veidrodį ir viniojasi ant kaklo susiraičiusį telefono laidą.
Paima į rankas buteliuką kvepalų ir purškia sau ant kaklo.
Žvilgsnį sukoncentruoja ties juo ir vėl imasi darbo. Vis vynioja ir vynioja nesibaigiantį laidą aplink liesutį, grakštų kaklą.

Kartais norisi smaugtis telefono laidu ir vaidinti, kad virkštelė vėl apsisuko aplink kaklą.
O ji apsivyniodama aplink jį, suteikia sau formą, o tu tampi tik  pagalbiniu objektu.

„Iš esmės tik dėl to ir gimsti“ - tarė Ji ir vis nervingai suko laidą aplink kaklą. "Kad virkštelė taptų spyruokle ir vis dar neišaiškinti sutapimai galėtų spyruokliuoti. Dėl to ir neišaiškinti,
kad nėra pastovios būsenos. „Judrumas kartais kenkia“.

Aš tylėjau.

O šalia viso to atsirado n a i k i n t u v a s. Naikinimas plečiasi po truputį. Daug kas mano, kad naikinamas objektas ne tirpsta, o Sprogsta, ištaškydamas viską aplink ir išsiplėsdamas per visą naikinimo erdvę.

Bet iš tiesų Naikinimas pašonėje turi dailų naikintuvą ir juo ramiai sau lydo vidų, o paskui ir išorę. (Lyg
krupšti namų šeimininkė tvarkanti butą. Tada ir švara įgauna gyvybę.)

Vidus ir pasireiškia per išorę, labai retas atvejis, kad būtų atvirkščiai. Bet kai būna atvirkščiai, tada gimsta
tiesa, kuri savyje ir augina tą naikinimą, būtent todėl, kad išorėje tuo metu vyksta baisus priklausomybės kalimas arba lipdymas prie sienos.

Juk kažkada Dievai iš molio pagamino žmones. Iš tiesų sudėjus visus faktus ir juos išanalizavus,
supratau, kad dievai suklydę žmones pagamino iš plastilino. Todėl tokie nepastovūs ir ištampyti.
Juk leidžiasi visaip perlipdomi.

Ir štai aš atsiminiau kai ėjau prieš dvi pilnatis naikintuvų pilname koridoriuje su dojokauke, ir stebėjau
prie sienos prilipdytus plastilino gabalus. Kartais išryškėdavo ir žmogaus kūno formos, bet vos pastebimos.

Visi galvoja, kad tai naikintuvų darbas. Klysta. Naikintuvai naikina gėrį, o ten buvo tik blogis.
Į visą tai žiūrėjau kaip į meno kūrinį. Kaip gražu, kaip gražu, juk aš ir pati neseniai norėjau pasiskolinti naikintuvą ir pasielgti panašiai.

Taigi atspyruokliavau į šį pasaulį ne gėrį gaminti ir siųsti jį į fabriką, kur jis šimtą kartų perdirbamas.
Kaip karvių duodamas pienas, tik mes dar  neįsitikinę ar žinom, kaip ten jį ištikrųjų apdoroja.
Galbūt melžiamas žmonių laikas išmelžia kartu ir protą, juk per laiką vystosi ir jis.
  Sunkios arbūzinės vandens prisigėrusios masės per sunkios šiam gležnam pasauliui.

}Todėl į kelią ateina Naikintuvas.{

Prisiminiau, kad vis dar esu kambaryje ir stebiu Ją prieš veidrodį vykdant keistą procesą.
Supratau, kad viskas nuspyruokliuos per toli ir per greitai, todėl tyliai priėjau prie Jos ir paėmiau už vieno laido galo.
Staiga Ji pradingo, o ant žemės gulėjo susiraitęs telefono laidas. Vienas jo galas vis dar buvo mano rankose. Buvau pripratusi prie tokių  Jos pokštų, todėl nelabai ir stebėjausi.
Nukabinau nuo sienos veidrodį ir paslėpiau už spintos. Taip pat ten užkišau ir laidą.

Pro šalį plaukė viską naikinančios mintys...