Spectacular spectacle

VEIKĖJAI: Kostiumuotas žmogus – aktorius, kurio gyvenimas yra teatras, bet jis yra verčiamas jį palikti.
Klounas – kitas aktorius, lengvabūdiška asmenybė, nekaltas stebėtojas.
Mergaitė – paauglė įsimylėjusi kostiumuotą žmogų, deja jis jai tuo pačiu neatsakė.




Ryškiai apšviestoje scenoje stovi kėdė. Įeina kostiumuotas žmogus. Priėjęs prie scenos krašto nusilenkia. Atsisėda ant kėdės. Alkūnėmis pasiremia į kelius, pasilenkia.

KŽ. Jūs čia, jūs visi čia! Ko jums čia reikia, ko? Atėjote čia pažiūrėti į mane, bevardį aktorių? Žinote, tai mano paskutinis vaidmuo šiame teatre ir apskritai nežinau ar besukursiu kokį nors kitą vaidmenį! Ar jūs pajėgiate suprasti kokia man brangi ši valanda, ar tegalite tik žiūrėti, o vėliau išėję aptarinėti, visą tai ką matėte, prie alaus bokalo ar vyno taurės? Atsakykite į šį klausimą, patys sau. Jau turite atsakymą? Man jo nereikia (atsilošia ir papurto galvą) … man jo tikrai nereikia, kaip ir jūsų užuojautos. Daug tokių, kaip jūs mane užjautė per mano varganą gyvenimą… ir režisierius sakė „užjaučiu“ ir teatro direktorius užjaučia, visi tik ir sugeba užjausti.

Į sceną, pakabinta ant virvės, nuleidžiama dar viena kėdė. Įeina kitas aktorius, persirengęs klounu ir atsistoja scenos krašte.

KŽ. Jūs, kolega!

Klounas parodo į save pirštu.

KŽ. Taip, taip jūs… juk logiška, čia nėra kitų aktorių, tik jūs ir aš. Mano rodos, jūs ne ten pataikėte, juk čia monospektaklis, tam užtenka vieno žmogaus… kiek pamenu.
K. Nesijaudinkite, aš tik sėdėsiu ir žiūrėsiu. Režisierius liepė.
KŽ. Ką? Režisierius liepė? Kaip tai galėjo nutikti? A, žinau, jis taip nepasitiki manimi, kad jau ir vaidmens negali patikėti. Ateikit, ateikit iš mano vieno žmogaus atliekamo vaidinimo, padarysim didesnį… padarysim spectacular spectacle. Jūs žinote ką tai reiškia?
K. Net nenumanau.
KŽ. Nesvarbu… o kodėl jūs vis dar ten? Ateikit, sėskitės… prašom, prašom. Publika paplos, kai jūs eisite. Aš tuo neabejoju. Juk jūs paplosite?

Klounas atsisėda ant laisvos kėdės.

KŽ. Pasakok kolega, ar ir tave nori pašalinti iš teatro?
K. Ne.
KŽ. Pamatysit, paminėsit mano žodį, jus vien už tai, kad ne ten… atsiprašau pats režisierius jus siuntė, jūs pataikėt ten kur reikia. Leiskit pagalvoti. Bet juk jūs net nežinote, ką čia veikiate. Koks jūsų vaidmuo?
K. Na, turėjau stovėti ten (rodo į užkulisius) ir stebėti jus, bet kažkaip… išsidaviau, regis. Suprantat iškart po jūsų pasirodymo seka maniškis, čia prigūžės vaikų ir tada bus mano spektaklis apie klouną, kuris nemoka verkti.
KŽ. Man garbė, tokiu atveju, prie jūsų sėdėti. Jūsų publika geresnė, nei mano. Vaikai visąlaik pasako, ką galvoja, ypač maži vaikai. Manau, kad iš suaugusio žmogaus nesulauksit tiesos… niekada. Tarp mūsų šnekant, man atrodo kad ir režisierium ir teatro direktorium nevertėtu pasitikėti. Bet čia yra tik mano nuomonė, jums ar kam kitam ji netinka, aš manau…
K. Na, aš kol kas dar pasitikiu jais. O kodėl jus išmeta?
KŽ. Kaip ir visad… etatus mažina. Aš dėl to net valstybę kaltinau… vienu metu… čia juk ir mažam vaikui aišku kodėl teatras mažina aktorių skaičių. Valstybė pinigų neduoda. Bet aš pagalvojau ir nusprendžiau, kad tai ne ji kalta, kad visa tai yra manyje. Aš nesugebu būti tikru aktorium.
K. O kas yra tikras aktorius?
KŽ. Jūs klausiate to, kuris nesugeba būti tikru aktorium, kas yra tikras aktorius. Ar nemanote, kad tai truputį absurdiška?

Scenoje dingsta šviesa. Pasigirsta kostiumuoto žmogaus balsas.

KŽ. Gražu! Dabar dar ir elektra pradėjo kvailioti.

Tamsoje pasigirsta žingsniai ir bildesys. Po trumpos pauzės scena apšviečiama raudonai. Joje stovi stalas ir keturios kėdės iš visų stalo pusių. Ant stalo guli šūsnis popierių. Įeina keturi aktoriai, tarp ų ir kostiumuotas žmogus. Visi keturi susėda ant kėdžių ir pradeda vartyti popierius.   

KŽ. Taigi… ne kas, tikrai ne kas. Matai (sako žmogui sėdinčiam iš kairės), praeis dar kiek laiko ir tave išmes, kuo tu tada skiriesi nuo manęs. Ta prakeikta biurokratija neleidžia mums, aktoriams ir kitiems menininkams, gyventi, smaugia mus. Mus, žmones, kurie yra atsakingi už žmogiškumą. Jie mus žudo…

Visi keturi, vienu metu, padeda galvas ant stalo. Scenoje dingsta šviesa. Girdisi žingsniai. Įsižiebia ryški šviesa, scenoje stovi kėdė. Įeina kostiumuotas žmogus, nešinas benzino kanistru. Ratu, aplink kėdę, pripilsto benzino ir atsisėda ant kėdės.

KŽ. Sudiev… su visam!

Iš kišenės išsitraukia dėžutę degtukų ir vieną jų uždega. Įbėga klounas.

K. Ką jūs darote? Mus visus supleškinsite… jūs beprotis.
KŽ. (Uždega kitą degtuką) Vadinasi, esu tyrų minčių prisisotinus asmenybė…
K. Taip, ir pavargusio proto savininkas. Reikalauju, kad baigtumėte savo juokus.
KŽ. (Su graudulio užuomazga balse) Ak, jūs reikalaujate…

Išsiima iš kišenės cigaretę ir užsidega ją.

KŽ. Tai vienintelis daiktas, kurį norėčiau supleškinti (smagiai kvatoja) … Patikėkite manimi, daugiau nieko nedeginsiu, tik cigaretę.
K. Jūsų kvaili pokštai darosi nejuokingi… kam jums viso to reikia?
KŽ. Tamsta gyventų paskutinę dieną šitam pasauly, pats taip pokštautų… aš tikiu kad taip elgtumėtės.
K. Bet aš ruošiuosi dar ilgai gyventi…
KŽ. O aš? Aš tik… iki baigsis spektaklis. Toliau ne gyvenimas, toliau mirtis manęs laukia… nes niekada nebeužlipsiu ant šitos scenos. Aš pasikarsiu… dėl Dievo meilės, taip ir bus.
K. Jūs neišdrįsite, esate per silpnas tokiam žingsniui, per daug protingas.

Kostiumuotas žmogus meta cigaretę į šlapią vietą ant scenos. Cigaretė lėtai užgęsta.

KŽ. (Kvatodamasis) Tai vanduo, mano brangus kloune, tai tik vanduo. Ar jūs vis dar manote, kad teatro direktorius leistų man, nieko vertam aktoriūkščiui, supleškinti savo gyvenimą? Ar manote, kad jis toks kvailas?
K. Ne, bet jūs, mano manymu, pakankamai velnių priėdęs… Man reikia prisėsti.

Klounas iš užkulisių atsineša kėdę ir pasistatęs ją prie kostiumuoto žmogaus atsisėda.

K. Gal galėtumėte, prašyčiau…
KŽ. Nagi, sakyk pagaliau!
K. Ar negalėtumėte… man gėda… manęs pavaišinti cigarete, jei tik turite, aišku…
KŽ. Juk jūs nerūkote?
K. Jūs man tiek baimės įvarėte, kad galiu ir pradėti netyčia.
KŽ. (Pasirausia kišenėje ir ištraukia cigaretę, pažiūri į ja ir atsidūsta.) Prašau, imkit…
K. Ne paskutinė, tikiuosi…
KŽ. Jei duodu tai ir imkit… koks jūsų reikalas, kad ir pasaulyje paskutinė būtų, ji jūsų, jums nuo manęs.
K. Dėkoju. O degtukai.
KŽ. Pridegsiu (ištraukia iš kišenės degtukus ir pridega klouno cigaretę.).
K. (Pradeda kosėti.) Stipri, velnias…
KŽ. Aš juk menininkas… velnio neštas ir pamestas menininkas… Turbūt Dievas į rojų neįleido, todėl į teatro duris pabeldžiau… įleido… išmeta… kaip gyventi?
K. Jūs pagalvokite, apie vaikučius, laukiančius jūsų namuose ir atsakysite į šį klausimą pats.
KŽ. Aš tesugebėjau būti niekuo per šį gyvenimą… neturiu nei žmonos, nei vaikučių… ir talento neturiu… neturiu nieko… esu tik praeivis, toks kuris gatvėje ateina iš priekio ir praeina pro jus…
K. Praeivis?
KŽ. Taip, praeivis, tesugebėjęs palikti pėdas žiemos sniege… jas užpustys šiaurės vėjas…
K. Kodėl būtent šiaurės?
KŽ. Todėl, kad ten, šiaurėje nėra nieko, kas krutėtų ar judėtų, rangytųsi ar krykštautų… ten nėra nei vaikų, nei žmonų, laukiančių vakarienės sugrįžtančių vyrų. Dienos pasiglemžė mano jaunystę; teatras tapo mano gyvenimu… vienas žmogus išmokė mane visko ką pats mokėjo… danguj aš prieš jį stosiu, kaip prieš Dievą stoja nuskuręs valkata ir nepajėgsiu pažvelgti jam į akis… Tu klounas – aš žmogus.
K. Po grimu taip pat slypi žmogus.
KŽ. Tik ar tikras? Ar tai tėra dar viena neišsipildžiusi Dievo svajonė?
K. Tai jau įžeidimas! 
KŽ. (Atsistoja, pasitempia ir nueina į scenos priekį.)
Aš vienišas praeivis
mane tik tiek ir pažinai…
mes troškome, man rodos,
troškome būti draugais…
Bet aš praeivis,
aš tik ėmiau ir praėjau pro jus,
kai sugebėjote užklysti
į mano tamsų skersgatvį…
Aš nesvajojau niekada;
praeiviams draudžiama svajoti…
aš ir netroškau niekada;
praeiviams draudžiama pažinti…
Tik jums kaskart praėjus pro mane
kiekvieną kartą pagimdžiau po viltį…
O jai pabėgus su jumis
aš atsisukęs į horizontą bandžiau mojuoti…
skarele balta…
K. (Atsistoja, pribėga prie kostiumuoto žmogaus ir apkabina jį.) Dabar aš suprantu, nors jūs ir netikite manimi, aš suprantu.
KŽ. Ką suprantate? Jums to suprasti nereikia… svarbu, kad pats suprasčiau, o jums to suprasti nereikia. Jūs turite žmoną, vaikų?
K. Taip, be abejo.
KŽ. Eikite namo… aš nesupleškinsiu teatro, pažadu.
K. Negaliu, noriu padėti jums…
KŽ. Jie visi to nori… pradedant teatro direktorium…
K. Bet aš tikrai to noriu…
KŽ. Gyvenime, be kitų neįmanomų dalykų, neįmanoma ir tikrai ko nors norėti.

Abu atsisėda ant kėdžių.

KŽ. Per šį gyvenimą įsitikinau, kad manęs niekas nepažįsta, galbūt todėl ir likau vienas… Ar jus kas nors pažįsta? Jūs manote, kad taip.
K. Taip, manau mane pažįsta mano žmona…
KŽ. Ką ji apie jus žino?
K. Viską!
KŽ. Arba nežino nieko… aš taip pat galiu žinoti, ką jūs mėgstate ar vertinate, bet ar pažinsiu jus? Ne, to didybė ir galia slypi kažkur kitur ir praeivis, toks kaip aš, nepažįsta net savęs, skirtumas tas, kad galiu pasakyti, jog nepažįstu, kiti žmonės to nemoka, o turėtų!
K. Aš jūsų nesuprantu… kaip mano žmona gali nepažinti manęs?
KŽ. Matote, kolega… juk galiu jus taip vadinti? Laukdama jūsų sugrįžtant vakarienės ji tiksliai žino kada grįšite namo, bet tai nereiškia, kad ji jus pažįsta… Pirkdama dovaną žino, ko norite, bet tai elementaru, tam nereikia pažinti žmogaus. Aš tesugebėjau save pažinti tiek, kad žinau tik vieną faktą: teatras – mano gyvenimas… Dabar esu verčiamas pasitraukti iš jo… mano gyvenimas baigiasi šia diena…
K. Jūs kalbate kvailystes… teatras ir man svarbus, tai mano pragyvenimo šaltinis…
KŽ. Būtent, teatras jums tėra pragyvenimo šaltinis; man teatras – gyvenimas. Aš, be abejo, ypač šią akimirką, norėčiau, kad teatras tebūtų tik mano pragyvenimo šaltinis… Aš žinomas aktorius ir lengvai rasiu darbą kitame teatre, bet… tai jau būtų kitas gyvenimas, aš nenoriu to… todėl niekas man nesutrukdys parėjus namo paleisti kulką į savo atgyvenusią makaulę!
K. Tai būtų kvaila.
KŽ. Aš daug kvailysčių per gyvenimą padariau… pavyzdžiui: tapau aktorium. Dieve, man tikrai nereikėjo tapti aktorium.
K. Bet jūs puikus aktorius.
KŽ. Velniai ten žino, tą mano puikumą… greičiau vienišas aktorius, čia tai tiesa…
K. Kas jums trukdo… kas?
KŽ. Tik viena man trukdo… gyvenimas… bet tai jau tampa panašu į pigią dramą, todėl manau, kad gyvenimas, kurį nugyvenau nebuvo nieko vertas, todėl mano gyvenimu ir tapo teatras. Niekada gyvenime neskaičiau laiškų ir niekam jų nerašiau, nes nebuvo kam rašyt… o dabar, teatleidžia man Dievas, sumelavau… Esu parašęs kelis laiškus į kuriuos niekas neatsakė, galbūt todėl ir manau, kad nė vieno neparašiau…
K. Jūs įdomi asmenybė…
KŽ. Aš jus dominu? (Pradeda juoktis.) Tada jūs vienintelė siela šioj žemėj, kurią domina mano egzistencija! Kaip įdomu… galų gale sutikau tą kurį aš dominu… gal galėčiau jus po vaidinimo kavos pakviest, kaip kad kažkada kviesdavau merginas?
K. Jūs mokate vieną dalyką ir turiu pasakyti, jog esate specialistas…
KŽ. Koks tai dalykas?
K. Mokate įžeisti kitus žmones ir tai darote tiesiog meistriškai…
KŽ. Ačiū… už nuostabų komplimentą (Juokiasi.) … bent gyvenimo pabaiga bus linksma… neabejoju tuo, jei tik jūs vis dar maišysitės mano kelyje…

Dingsta šviesa. Pauzė. Scena apšviečiama raudona šviesa. Stovi veidrodis ir prieš jį stovintis kostiumuotas žmogus šukuoja savo plaukus atgal, jo veide matyti nyki išraiška. Į sceną į eina mergaitė. Ji puola prie kostiumuoto žmogaus ir pabučiuoja jį.

KŽ. Judas! Kaip drįsti mane bučiuoti?
MERGAITĖ. Dar vakar sakei, kad nori… kad bučiuočiau tave, tai buvo tik vakar…
KŽ. To apskritai nebuvo, gyvenime myliu tik vieną dalyką – teatrą! Girdi mane, myliu tik teatrą.
MERGAITĖ. O vakar mylėjai mane… mylėjai labiau, nei teatrą… vakar troškai būti su manimi, troškai laukti, kol užaugsiu…
KŽ. (Atsidūsta.) Šiandien trokštu mirti, šiandien aš praradau teatrą… kas aš be jo?
MERGAITĖ. Bet juk vieną meilę pakeičia kita…
KŽ. Taip tegali būti tik pas tave, tavo mažom akytėm pažvelgus į šį pasaulį. Šiandien aš neturiu nieko ir esu niekas, bet šiandien aš gyvenu… ne, taip gyventi negalima… aš merdžiu. Aš trokštu, kad tai įvyktų anksčiau, nei kad kažkas ten, aukštai, suplanavo…
MERGAITĖ. O jei aš myliu tave?
KŽ. Bet, dėl dievo, tu sutikai mane tik vakar, o šiandien jau myli, taip galima tik nekęsti…
MERGAITĖ. Aš verksiu.
KŽ. Verk, bet taip, kad to nematytų kiti.

Mergaitė dar kartą pabučiuoja kostiumuotą žmogų ir scenoje dingsta šviesa. Įsižiebus šviesai scenoje sėdi klounas ir kostiumuotas žmogus.

KŽ. Taip, aš tai moku… todėl ir neturiu nieko, net abejoju ar išvis gyvas esu.
K. Bet juk esate, jūs esate čia, jūs gyvas!
KŽ. Aš esu čia ir kartu čia manęs nėra… aš gyvas ir tarsi miręs… savo viduje miręs. Galbūt, išorėje dar gyvas, bet viduje miręs. Manęs, kaip asmenybės, turinčios vidų, čia nėra… tos asmenybės apskritai nėra ir dėmesio vertas klausimas, ar išvis buvo?
K. Aš manau, kad buvo… tik kada?
KŽ. Žmogus, asmenybė negali egzistuoti vienatvėje… vadinasi ir nebuvo.
K. Bet juk jūs čia!
KŽ. Sapnas sapne… Tamsta sapnuoji mane… kaip gali būti gyvas žmogus, nužudytas dar motinos pilve… Ką, pasakyk? (Atsistoja ir išeina į priekį.)
Kaip obuolys supuvęs ant obels…
už melą ir neteisybę,
šioj žemėj aš pūvu…
Tu melavai sau… man, tu, melavai…
palaidojai mane, paskui vėl iškasei,
mėnulio pilnaties nakty…

Bet nemylėjo niekas niekada…
to vaisiaus supuvusio ant medžio… 

K. Iš kur tas siaubingas sonetas?
KŽ. Jis mano… ar girdi? Aš jį sukūriau savo viduje iš savo skausmo nulipdžiau…
K. Atleiskit už kritiką… aš nenorėjau…
KŽ. Ir mano motina nenorėjo… todėl aš čia… todėl visą gyvenimą ieškojau savo laimės, bet tesupratau, kad manęs čia neturėtų būti, todėl ir jos, laimės, aš neturiu. Aš nebūsiu! (Išbėga iš scenos.)

Scenoje dingsta šviesa. Užsižiebia raudona. Scenoje stovi karstas, dvi kėdės. Ant vienos kėdės sėdi klounas, ant kitos pastatyta vaza su gėlėmis ir žvakė. Karste guli kostiumuotas žmogus.

KLOUNAS. Poison is the end of spectacular spectacle… the end of nobody’s last performance!

Dingsta šviesa.

Uždanga.