Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Teisingos visuomenės bruožai
Remiantis Platono “Valstybe”,
kitų filosofų įtaka ir asmeniniu supratimu



Parašytas prieš virš 2300 Platono veikalas “Valstybė” dabartiniais laikais nė kiek nepraranda aprašomos problemos aktualumo. Mes, XXI amžiaus žmonės, pasiekę tokių viršūnių moksluose ir technikoje, susiduriam su nė trupučio nepasikeitusia valstybės valdymo formos netinkamumo problema. Valstybė, nors ir laikoma vientisu organizmu, yra skirtingų “miestų” sistema. Net ne sistema, o apjungimas. Sistema veikia sąmoningai, ji turi tikslą, kiekvienos jos detalės veikimas yra sinchronizuotas ir reikalingas. Apjungime kiekvienas elementas veikia savaime, siekiantis savo tikslo, savanaudiškai atlikdamas savo misiją. Kaip ir šiuolaikinė valstybė: dažniausia valdžia stengiasi susikaupti kuo daugiau turtų, ir paprastas pilietis, gyvendamas taip valdomoje valstybėje, dirba tik sau. Kiekvienas nepatenkintas tokia godžia sistema bando ją pakeisti, bet dažniausia, praėjus keliems metams tampa jos dalimi. Demokratijos iliuzija, kai iš blogių išrenkamas mažesnis, korumpota antikorupcija(lietuvių žodyne neradau šio žodžio – korupcija – matyt nėra nei tokio reiškinio, nei žodžio jam aprašyti), komercijos nelaisvė, kaip laisvės iliuzija, grafomanijos menas, netikinti religija  – visa tai pagrindiniai šiuolaikinės valstybės bruožai.

Žmogus turi veikti ne dėl turto sukaupimo ir ne tam, kad būtų pagirtas kokių nors kitu būdu. Veikimas būtų tobulas, jei tai būtų darymas dėl darymo, arba estetinio pasitenkinimo. Žmogus, kuriam patinka siūti batus, kuris tikrai jaučia malonumą, darydamas batus dar patogesnius ir gražesnius – tobulas batų siuvėjas. Tas, kas išsireiškia piešdamas paveikslus – piešia juos, kam patinka mokyti – tobulai mokina, duodamas savo mokiniams viską ką gali ir stengiasi padaryt juos tobulus. Nauji technikos atradimai, gydymas, mokymas, menas – viskas būtų tobula, jei tai darytų tie, kas tikrai to nori. Kiekvieno atskiro žmogaus sąžiningumas ir nesavanaudiškumas sudaro teisingos valstybės pradą. Skamba labai paprastai.

Tačiau dabartinėje visuomenėje ši santvarka atrodo tikrai utopiška. Kai vaikai, eidami į mokyklą, nenori mokytis, nes mokytojai pasipiktinę gyvenimu ir pamiršo kad pagal profesiją turėtų pamokyt vaikus tobulumo, kai mokslas prarado savo prasmę – pažinimą, ir dažnai tapo dogmų sąrašu. Pabaigę mokyklą jaunuoliai stoja į tas mokymo įstaigas, kurios jiem žada pelno ir dėl jo, gero gyvenimo. Po jų tie vaikai tampa dažniausia tokiais pat niekam tikusiais mokytojais, ekonomistais, vairuotojais, pardavėjais, konsultantais, mokslininkais, bedarbiais. Prasideda naujas ciklas. Aišku, kiekviena taisyklė turi ją patvirtinančių išimčių – tai tie žmonės, apie kuriuos mes sakom – “jis gimė būti fiziku(mokytoju, dizaineriu, poetu...)”. Tikiu, kad kiekvienas žmogus gimė kad kažkuo tapti, ir kaip rašė P.Coelho, kai buvom vaikai, visi žinojome kuo. Aišku, per toki gyvenimą galima ir pamiršti. Mūsų dabartinės valdymo sistemos veikimas paaiškinamas pinigų-laimės-šaltiniu iliuzija. Beveik kiekvienas žmogus dirba daugiausia dėl atlyginimo, tik retkarčiais ar dažniau pajausdamas malonumą nuo atliekamo darbo. Žmogus tiki, kad turėdamas pinigų jis bus laimingas, nes leis sau nusipirkt šį bei tą. Savo ruožtu, komercija plečiasi kaip tik tokiu greičiu, kad piliečiui atsirastų nauja pagunda vos spėjus patenkint buvusią. Komercija, kaip darbo vieta, patenkina pati save. Technokratija vardan technokratijos, komercijos masturbacija. Žmonės sukuria vis naujus ir naujus mechanizmus darbui palengvint, bet ši pradinė mechanizavimo prasmė, matyt, pamiršta, nes kuo daugiau agregatų sukuriama, tuo daugiau darbo atsiranda: jų patobulinimas reikalauja vis daugiau žinių, o jų įsigijimas – vis daugiau lėšų. Faktiškai šiuolaikinio technikos lygio pilnai užtektų vergų klasės pašalinimo, kurią Platonas numatė savo valstybėje. Tokie “juodi” darbai, kaip gatvių tvarkymas, medžiagų apdirbimas, iškasenų ieškojimas ir net karvių melžimas šiais laikais yra mechanizuotas ir gali būti vykdomas praktiškai be žmonių dalyvavimo. Tačiau kartais man atrodo, kad Platono laikų valstybė buvo arčiau tobulos, nei mūsų, išlepinta netikrumu ir dirbtinių spalvų ryškumu.

Taip pat tobuloj valstybėj visos profesijos turi būti vienodai vertinamos – neturi būti privilegijų, kaip dabar – advokatas yra labai prestižinė profesija, o virėjas ar pardavėjas – ne. Visos profesijos reikalingos. Šiuolaikiškas prestižas, kaip pelno ir pagarbos šaltinis, priverčia žmones rinktis neįdomias profesijas.

Kiekviena valstybės santvarka, apie kurią iki šiol esu girdėjusi, turi melą pagrinde. Kad ir Platono Tobula valstybė: “Reikės saugoti valstybę nuo pažeidžiančių tvarką naujovių menuose” ( 4 knyga ). Arba citata iš 5 knygos: “geriausi vyrai turi turėt vaikų su geriausiomis moterimis, o blogiausi, atvirkščiai, su blogiausiais. Geriausių žmonių vaikus reikia auklėti, o blogiausiu – ne, nes mūsų būrys turi būti geriausias. Tik kad taip daroma niekas neturi žinoti, išskyrus pačią valdžią.”. Taip pat Platonas siūlo padirbti burtų metimus, kai žmonės renkasi sužadėtinius, kad tokiu būdu gimtų daugiau gerų vaikų. Bet jei valstybė tobula, negali būti kažko, kas parodytų jos netobulumą: juk reiškia, kad ji nėra tobula. Drausdama kažką, ypač mene, valdžia nenori kažko parodyt piliečiams. Panašiai kaip buvo Sovietų sąjungoje – “ši valstybė geriausia, bet i kitas žiūrėti draudžiama”. Platono išvardinti keturi teisingos valstybės bruožai: išmintingumas, drąsa, supratingumas ir teisingumas. Pirmi du bruožai būtini tik tam tikriems valstybės sluoksniams – valdžiai ir kariams. Supratingumas, savo ruožtu, turi būti kiekvieno piliečio privalomas bruožas. Mano manymu supratingumas neturi būti tik savo nuožmių norų panaikinimas, kaip rasė Platonas, bet supratingumas turi būti teisingumo ir išmintingumo sintezė. Supratingumas – tai mokėjimas atskirt tikrą nuo padirbto, ypač kas liečia mūsų norus: labai dažnai mes norim ne to, ko norim iš tikrųjų, o to, ką mums pakiša komercija. Supratingumo supratimas yra sunkiai apibrėžiamas – juk kas atrodo natūralu vieniems, kitiems dažnai būna nepriimtina. Iš čia kyla klausimas, ar yra “teisingas” supratimas. Aš tikiu, kad yra vieningas teisingas supratimas, kuris vienas atsako į visus klausimus vienareikšmiškai ir teisingai, kosminis dėsnis. Tam tikru sunkiu būdu tas supratimas yra pasiekiamas, bet deja ne visi žmonės gali jo pasiekti. Mokslai ir loginis mąstymas – du iš daugelio įrankių pasiekti dėsnį.

Mano manymu šiuolaikinei visuomenei labiausia trūksta supratingumo, tokio esminiu supratimo. Nuo mažų metų vaikas patalpinamas į komercijos sritį – jis, norėdamas pažinimo, žiūri TV, jam prieinamą žinių šaltinį, ir jam jau peršami žaidimai, žaisdami kuriais vaikai jaučiasi laimingi. Vaikas tampa komercijos vergas ir iš tos vergystės ištrūkt vis sunkiau. Tačiau nuo XX amžiaus vidurio prasidėjo tokie judėjimai, kaip hipiai, kurie norėjo atsikratyt visų materialinių pasaulio gėrybių, pabėgdami iš turtingų namų ir gyvendami savo atskiroj bendruomenėj – komunijoj. Bet šis judėjimas mūsų laikas mirė, nes nebuvo apgalvotas. Dauguma hipiu grįžo prie paprasto gyvenimo, kiti mirė nuo narkotikų perdozavimo ir tik mažuma prisijungė prie tokių organizacijų kaip “Green Peace”. Bet palyginus su kitais jaunimo judėjimais, šis iki šiol atsimenamas. Šiais laikais vyksta panašūs procesai, tik ne taip masiškai. Sukurta labai daug organizacijų – klubai, susirinkimai, kartais paprasčiausia draugų būreliai, šeimos, kartais sektos, kurios propaguoja kitą, teisingesnį gyvenimo būda. Vis daugiau žmonių, patys to nežinodami kartais, įeina į panašias organizacijas. Komercijos absurdiškumas tampa visiškai akivaizdus.

Platono kūrinyje turbūt daugiausia rašoma apie žmonių sluoksnį, kurį dabar pavadintumėm kariais. Logiškai mąstydamas, Platonas supranta, kad kariai neturi turėti nuosavybės  - nei daiktų, nei žmonių. Vienintelis išėjimas iš šios situacijos – kariai turi turėt viską bendrą, nieko savo asmeniško. Sutinku su tuo faktu, kad jei nieko neturi, nieko negali prarasti (B.Dylan), bet  Platono pasiūlyta šeimos tvarka man atrodo nelogiška. Jis teigia, kad žmonos ir vyrai turi būti bendri, bet tėvai neturi pažinti savo vaikų. Nors Platonas sugalvoja kažkokias sunkiai suprantamas santykiavimo taisykles, mano manymu jos vis tiek bus pažeidžiamos, nes yra labai neaiškios. Tokiu būdu anksčiau ar vėliau pradės atsirasti vaikų tarp giminių, o tai veda prie kraujo sumaišymo.

Platonas priima kaip faktą, kad valstybė turi turėt kariuomenę, ir kilus karui galėtų apsigint. Tačiau mano įsivaizduojama tobula valstybė neturėtų kariaut, nes, pirma – vaikiškas požiūris -  karas yra blogai, nes jame miršta žmonės, o antra - būdama tobula, ji neturėtų turėt priešų – jei ji yra teisingą pagal kažkokį kosminį visiems suprantamą dėsnį, jis niekam neatrodys keistas. Taip pat kaip ir geras žmogus, nepadaręs nieko blogo kitam negali turėt priešų. Kartais ši taisyklė pažeidžiama – tai būna dėl pavydo, kuris, deja, taip dažnai sutinkamas mūsų visuomenėje ir ugdomas televizijos ir kitos masinės informacijos šaltinių. Tačiau jei žmogus pavydi kitam, geresniam, tai pamiršus pavydą ir mąstant logiškai, jis supras, kad ir jis toks gali tapti. Taip galėtų būti ir su tobula valstybe – kitos, orientuodamos į ją, stengsis pasiekt jos lygį. Jei nėra karo pavojaus – kariuomenė nereikalinga, nereikia ir karių, kuriuos taip sunku padaryt laimingais. 

Platono pasiūlyta vaikų auklėjimo sistema man atrodo gana pagrįsta. Sutinku su tuo, kad matematika, gimnastika, menai, astronomija – puikūs lavinantys mokslai. Tačiau mano manymu visi vaikai turi būti auklėti vienodai – kad būtų galima vienareikšmiškai atrasti talentingesnius vienam ar kitam moksle vaikus. Bet mokymo programa turi būti gerokai patobulinta – reikia sužinot, kuriuos mokslus optimalu mokytis kuriame amžiuje. Tai yra kai vaikas pakelia akis ir smalsiai žiūri į žvaigždes, pats laikas pradėt mokytis astronomijos. Mokslai turi būt dėstomi įdomiai, taip, kad kaip mokinys taip ir mokytojas jaustų malonumą pamokose, kad vaikai skubėtų išspręst įdomius užduotus namų darbus.

Aš nesutinku su dabartinės visuomenės požiūriu, kad vaikai gimsta absoliučiai nieko nežinantys, tušti, o mes žmonės pradedam juos auklėt ir padarom iš jų Žmones. Dažniausia protingi ir gabūs tėvai turi gabius vaikus. Taip pat sakė ir Platonas. Tačiau aš nemanau, kad gabumas yra genuose. Juk geri tėvai gerai auklėja vaikus, stengiasi jiems duot geriausią, ką patys turi, atranda vaikams geriausią mokyklą ir geriausius mokytojus ir t.t. Blogi tėvai, neprotingi žmonės, dažniausia nesirūpina savo vaikais, neprižiūri jų ir visai neauklėja. Iš tokių vaikų, vėl gi, dažniausia užauga blogi žmonės. Bet ne tik auklėjime gabumo paslaptis. Dažnai būna kad vienoj šeimoj, kur vaikai vienodai auklėjami, vienas labiau linkęs prie tiksliųjų mokslų, o kitas – prie humanitarinių. Gimdami, vaikai turi įvairius gabumus, lygiai taip pat, kaip ir kitokią išvaizdą. Aš manau, kad vaiko gabumus galima tiksliai nustatyt kai jie dar vaikai. Mano manymu, kai vaikui 3-5 metukai, jau galima sužinot, kokie užsiėmimai jam bus tikrai malonūs. Tam paaiškinti apsiribosiu vienos lyties žmonėmis, man artesnės. Vienos mergaitės mėgsta vienokias spalvas, tam tikro tipo lėles ir nežino kam yra konstruktoriai. Kitoms patinka visai kitos spalvos, kiti žaislai, jų gestai absoliučiai skirtingi, jų žvilgsniai skiriasi. Aš manau, kad pagal tokio tipo ypatumus galima nustatyt vaiko gabumus. Preliminariai skirstyčiau taip: kurios renkasi lėles, būtų geros daktarės, mokytojos, o tos, kurioms labiau patinka tradiciškai berniukų žaidimai būtų geresnės technikos specialistės. Man nepatinka šiuolaikinis, nors vis silpnėjantis supratimas, kad vyrai ir moterys negali atlikti vienodų darbų. Sutinku su Platonu, kuris teigė, kad moterys irgi gali būti kariais – pati “vyriškiausia” profesija. Kai tėvai neleidžia berniukui žaisti lėlėm, sakydami, kad tai “ne vyriškas žaidimas” pažeidžia vaiko teisę rinktis ką jis nori.

Šiuolaikinis žmogus laiko save “gamtos karaliumi” – jis leidžia sau teršti, naikinti ją, lįsti į jos amžinus dėsnius. Žmogus garantuotas tuo, kad vaikas – tik dviejų skirtingų lyčių santykių rezultatas. Aš nemanau, kad viskas taip banalu. Mano manymu tėvai duoda kūną, o dvasia ateina iš kitur. Ir dvasia turi tikslą. Tik po tokio auklėjimo proceso neretai jį pamiršta.

Tobulą šeimą aš matau kaip kažkas bendro tarp šiuolaikinės šeimos ir Platono pasiūlytos beribės šeimos. Toks šeimos tipas jau egzistuoja ir vadinamas švedų šeima – kai šeima nėra būtinai du skirtingų lyčių žmonės, bet gali būti ir daugiau. Vienintelė sąlyga – kad visiems būtų gerai. Daugumai šiuolaikinių žmonių tokios šeimos modelis atrodo nepriimtinas ir absoliučiai nenatūralus. Paaiškinimą aš randu šiuolaikiniame bendruomenės auklėjime. Bet tas auklėjimas nėra toks akivaizdus, kaip mokykla ar kokia nors kita mokymo įstaiga. Tai – televizija, laikraščiai ir panašūs informacijos šaltiniai. Beveik kiekviena kartą, įjungę TV, mes matom kruvinas pavydo scenas – jau ne tik meksikiečių serialuose, bet turim ir savų “talk show” – plepių pasirodymų, kai žmonės viešai paskelbia savo pavydą ir pyktį, parodo visą savo savanaudišką vidų, nė trupučio to nesigėdydami, ir net pasididžiuodami – juk jie tampa įžymūs! Taip niekam nepastebint, absoliučiai natūraliai žmonės pratinami prie to, kad jų tikslas – nuosavybė. Aišku, labai logiška – jei įpiršti televizorius, videokamera, pepsi-kola, automobilius, mobilusis telefonas turi būti nuosavybė, nes tai pelninga šių produktų gamintojams, tai per reikia būtinai auklėt žmonėse turėjimo instinktą, ypač jei jis nėra įgimtas. Tad padarykim ir žmoną nuosavybe, ir vaikus, sakykime kuo dažniau MANO TAVO ir viskas veikia. Dėl turėjimo kaip nuosavybės formos atsiranda visos nelaimės – žmonės pavydi, geidžia, dėl to vagia, žudo, mušasi. Ė. Fromas teigia, kad turėjimas – vakarų tradicija, o rytų tradicija – buvimas. Rytiečiams nereikia turėt, kad būti laimingais – jiems užtenka žiūrėt, klausyt, naudotis – visai nebūtinai visą laiką. Juk kai mirsim nepasiimsim su savim papuošalų ir gražių drabužių.

Aš manau, kad turėjimas – mūsų bendruomenės nelaimingumo priežastis. Visi nori turėt, bet visiems neužtenka. Kai viskas yra bendra, kaip siūlo Platonas, visus nepatenkina, nes jie nieko neturi. Žmogus turi būti auklėjamas kitaip. Jei visada visko yra – nori šokolado – nueini ir pasiimi, nes jo yra, ir kad jis būtų tau nereikia nešiotis jį savo kišenėje ir drebėti, kas jis gali būti atimtas. Dauguma mūsų daugelį kartų girdėjo tokį pasakymą: “imk kol yra”. Tarkim, šiuolaikiniam žmogui būtini tokie daiktai, kaip muzikos grotuvas, kompiuteris, televizorius, automobilis. Bet visi šie daiktai jam nereikalingi vienu metu. Kai kurie reikalingi retai – kartą į savaitę, o gal ir dar rečiau. Bet mes tikim, kad vienintelis būdas pasinaudoti jais kartą į savaitę – turėt juos pastoviai. Mes nepripratę dalintis savo nuosavybe. Jei žmogus būtų išaugintas taip, kad jam niekad nieko netrūksta, jis žino ko jam reikia ir nėra išlepintas, nes yra supratingas, jam nereikėtų turėti daiktų. Taip išauklėtiems žmonėms būtų natūralu neturėti nieko savo, o viską bendrą. Aš tikiu, kad žmogus gyvena Žemėje tik laikinai, ir todėl jis tik naudojasi tais daiktais, kuriuos galvoja, kad turi. Kartais, kai žmogus miršta jis gailisi, kad nebegalės žiūrėti televizijos laidos, arba nenuvažiuos atostogų. Mano manymu tai daugiau nei kvaila.

Tobulos valstybės dalis – tobula šeima. Kaip jau sakiau, ją gali sudaryt tiek žmonių, kaip šiai atskirai šeimai atrodo priimtina. Nuoširdumas ir tolerancija – svarbiausi geros šeimos bruožai. Kiekvienas žmogus turi teisę mylėti tą, kurį jis myli, ir pasakyt apie tai. Ir jei atsitinka taip, kad jis nebemyli žmogaus, apie tai turi būti pasakyta. Aš manau, kad vyras ir žmona turi būti iki galo nuoširdūs vienas su kitu: jokių nutylėjimų, jokių paslapčių. Tolerantiškumą aš paaiškinu kaip leidimą kitam būti. Būti ne nuosavybe, o atskiru veikiančiu ir sveikai mąstančiu subjektu. Šeima turi pati sudaryt savo buvimo taisykles – viena šeima norės būti tik dviejų žmonių sąjunga, o kita gali leist atsivest ir daugiau žmonių. Geri žmonės traukia gerus žmones, todėl supratingoje dviejų protingų žmonių sąjungoje galėtų atsirasti tik kiti supratingi ir protingi žmonės. Vaikai turi gimt tik kada žmonės to tikrai nori. Žmogus turi žymiai daugiau galimybių, nei jis galvoja. Ypač kai nelaiko savęs su savo kūno norais gamtos ir visa ko karaliumi. Vaiko gimimas, mano manymu – stebuklingas procesas, o ne tik naujos bendruomenės dalies gimimas. Vaikas turi pažinti savo tikrą motiną ir tėvą, bet ir kitus šeimos tėvus jis gali vadinti tėvais. Normalioje šeimoje, kad ir didelėje, vaiko gimimas turi būti švente visiems jos nariams. Vaikas nėra tušti įrašomoji juosta, į kurią galima įrašyti bet kokią informaciją. Iš vaiko galima daug pasimokyt, nes jis atsimena kur jis buvo iki gimimo.

Šiuolaikinė visuomenė niekaip nesugeba išspręst tikėjimo klausimo. Vieni tiki vienu Dievu, kiti  - kitu, treti tiki keliais dievais, ketvirti visai nieko netiki arba nesutinka laikyt TAI Dievu. Platonas šio klausimo beveik nelietė, išskyrus pasakymą, kad bus pastatytos bažnyčios ir aukurai ir bus paaukojimai. Mano manymu šis klausimas – vienas esminių. Žmonės turi atrast Dievą, kuris tikrai yra, tikrai “veikia”. Tam žmogui reikėtų atsikratyt labai daug stereotipų, pakeist bažnyčios sistemą, kuri tikrai per amžius sugedo. Aš manau, kad yra vieninga Biblijos, Korano, Toros, Vedu, visu šalių mitų ir kitų šventų knygų interpretacija, sakanti apie tą patį Dievą ir bendravimo su juo būdą. Viena religija nesiginčija su kita, o papildo ją. Svarbu nepamiršti išnagrinėti ir šiuolaikinių pagonių religijų, šamanų kultų, kaip veikiančios magijos pavyzdžius. Tai – tas pats Dievas, nors pavadintas krikščionybės Šėtonu. Vėl gi, komercijos tikslu.

Atviras lieka klausimas dėl žmonių padalijimo būtinybės į klases. Platonas laikė tai natūralių – yra vargai, kurie net nesiskaito, yra darbuotojų klasė, karių klasė ir valdžia. Kaip jau rašiau, be vergų klasės galima apsieit dėl technikos lygio. Visų profesijų vienodas reikalingumas ir apmokėjimas sunaikina darbo klasės susiskirstymą į labiau turtingas ir mažiau turtingas. Tačiau nežinau, ar visi žmonės gali būti gabūs bent vienam dalykui. Šiuolaikinėje visuomenėje matosi, kad ne – vieni lengvai studijuoja, o kiti sunkiai baigia dešimt klasių. Tikiuosi, tai tik dėl netinkamo auklėjimo.

  Remdamasi utopisto filosofija, parašiau savo nė mažiau utopišką rašinį. Nors tikiuosi, kad šis veikalas arčiau tiesos. Aš nesiūlau keisti valstybės santvarkos, nenoriu daryt jokių revoliucijų, net aksominių. Istorija rodo, kad jos nieko nekeičia. Galbūt, jos keičia formą, bet turinys lieka tas pats. Keičiasi valdžia, bet žmonės išlieka tie patys. Jiems peršamas laimės receptas, bet priversti žmonės negali būti laimingi, juolab kad receptas – falsifikuota komercija. Jie patys turi keistis. Niekas neprivers jų tapt laimingais, net parodydamas laiptelius, vedančius į laimę. Vienintelis, ką aš galiu pakeisti šiame pasaulyje – pačią save. Vienintelis, ką bet kuris žmogus gali pakeisti – save. Gerų žmonių vaikai – geri. Jei mes buvom išauklėti neteisingai (jokių būdu ne dėl tėvų kaltės!), mes turim galimybę išauklėti geriau. Tai, ko trūksta šiuolaikiškam žmogui – supratingumas. Jis sunkiai įgyjamas mokykloje ar iš kitų edukacijos šaltinių. Tai žmogaus paties lavinimas.

Gana tikėtis iš valdžios geresnių laikų. Reikia darytis juos patiems. Negi žmogus būna laimingiausias, kai gauna didesnį atlyginimą? Be abejo, tai suteikia tam tikrą komfortą ir pasitenkinimą, bet tai nėra laimė. Laimės šaltinis – mes patys, ir tos jėgos, kurios yra mumyse ir kuriomis mes nesinaudojam. Mes jaučiamės laimingi, klausydami mėgstamos muzikos, o ne turėdami muzikinį centrą.

Mano manymu Lietuvoje ir dabar yra pakankamai supratingų žmonių, kad viskas būtų geriau. Valstybėje turi būti skatinamas supratingumas, o ne kvailumas, kaip tai atsitinka dabar ir kas aiškiai matyti per informacijos šaltinius. Tačiau supratingi žmonės neapsimoka dabartinei valstybei, nes jie supranta daugiau, nei reikia, kad patenkinti komerciją. Šiuolaikinė valstybė pastatyta ant padirbtų pamatų, ir kuo toliau, tuo akivaizdžiau tai matosi. Jei norit kad klaida būtų pastebėta, padidinkit ją iki absurdo. Tačiau, nors absurdas akivaizdus, niekas nenori tai pripažinti, nes tai reiškia savo klaidų pripažinimą, o tai yra labai skausminga gerbtiniems ir gerbiantiems save ponams politikams. Todėl jie užmerkia akis ir tęsia statyt. Bet greitai pamatas sugrius ir valstybės viršūnė skaudžiausia kris. Nors jei ant kitų žmonių, gal ir ne taip skaudžiai.

Kiekvienas žmogus turi keistis pats, tuo pačiu būdamas pavyzdys kitiems. Mano manymu šiais laikais jei žmonės pradės keistis, tapti supratingais, tobulų žmonių kiekis pradės labai greitai augti. Pasikeitimai prasideda viduje, o ne išorėje.
       
Teisingos visuomenės bruožai
Remiantis Platono “Valstybe”,
kitų filosofų įtaka ir asmeniniu supratimu
N. Karpichina informatika II k., 6gr.
2002 m. gruodžio 9 d.

Parašytas prieš virš 2300 Platono veikalas “Valstybė” dabartiniais laikais nė kiek nepraranda aprašomos problemos aktualumo. Mes, XXI amžiaus žmonės, pasiekę tokių viršūnių moksluose ir technikoje, susiduriam su nė trupučio nepasikeitusia valstybės valdymo formos netinkamumo problema. Valstybė, nors ir laikoma vientisu organizmu, yra skirtingų “miestų” sistema. Net ne sistema, o apjungimas. Sistema veikia sąmoningai, ji turi tikslą, kiekvienos jos detalės veikimas yra sinchronizuotas ir reikalingas. Apjungime kiekvienas elementas veikia savaime, siekiantis savo tikslo, savanaudiškai atlikdamas savo misiją. Kaip ir šiuolaikinė valstybė: dažniausia valdžia stengiasi susikaupti kuo daugiau turtų, ir paprastas pilietis, gyvendamas taip valdomoje valstybėje, dirba tik sau. Kiekvienas nepatenkintas tokia godžia sistema bando ją pakeisti, bet dažniausia, praėjus keliems metams tampa jos dalimi. Demokratijos iliuzija, kai iš blogių išrenkamas mažesnis, korumpota antikorupcija(lietuvių žodyne neradau šio žodžio – korupcija – matyt nėra nei tokio reiškinio, nei žodžio jam aprašyti), komercijos nelaisvė, kaip laisvės iliuzija, grafomanijos menas, netikinti religija  – visa tai pagrindiniai šiuolaikinės valstybės bruožai.

Žmogus turi veikti ne dėl turto sukaupimo ir ne tam, kad būtų pagirtas kokių nors kitu būdu. Veikimas būtų tobulas, jei tai būtų darymas dėl darymo, arba estetinio pasitenkinimo. Žmogus, kuriam patinka siūti batus, kuris tikrai jaučia malonumą, darydamas batus dar patogesnius ir gražesnius – tobulas batų siuvėjas. Tas, kas išsireiškia piešdamas paveikslus – piešia juos, kam patinka mokyti – tobulai mokina, duodamas savo mokiniams viską ką gali ir stengiasi padaryt juos tobulus. Nauji technikos atradimai, gydymas, mokymas, menas – viskas būtų tobula, jei tai darytų tie, kas tikrai to nori. Kiekvieno atskiro žmogaus sąžiningumas ir nesavanaudiškumas sudaro teisingos valstybės pradą. Skamba labai paprastai.

Tačiau dabartinėje visuomenėje ši santvarka atrodo tikrai utopiška. Kai vaikai, eidami į mokyklą, nenori mokytis, nes mokytojai pasipiktinę gyvenimu ir pamiršo kad pagal profesiją turėtų pamokyt vaikus tobulumo, kai mokslas prarado savo prasmę – pažinimą, ir dažnai tapo dogmų sąrašu. Pabaigę mokyklą jaunuoliai stoja į tas mokymo įstaigas, kurios jiem žada pelno ir dėl jo, gero gyvenimo. Po jų tie vaikai tampa dažniausia tokiais pat niekam tikusiais mokytojais, ekonomistais, vairuotojais, pardavėjais, konsultantais, mokslininkais, bedarbiais. Prasideda naujas ciklas. Aišku, kiekviena taisyklė turi ją patvirtinančių išimčių – tai tie žmonės, apie kuriuos mes sakom – “jis gimė būti fiziku(mokytoju, dizaineriu, poetu...)”. Tikiu, kad kiekvienas žmogus gimė kad kažkuo tapti, ir kaip rašė P.Coelho, kai buvom vaikai, visi žinojome kuo. Aišku, per toki gyvenimą galima ir pamiršti. Mūsų dabartinės valdymo sistemos veikimas paaiškinamas pinigų-laimės-šaltiniu iliuzija. Beveik kiekvienas žmogus dirba daugiausia dėl atlyginimo, tik retkarčiais ar dažniau pajausdamas malonumą nuo atliekamo darbo. Žmogus tiki, kad turėdamas pinigų jis bus laimingas, nes leis sau nusipirkt šį bei tą. Savo ruožtu, komercija plečiasi kaip tik tokiu greičiu, kad piliečiui atsirastų nauja pagunda vos spėjus patenkint buvusią. Komercija, kaip darbo vieta, patenkina pati save. Technokratija vardan technokratijos, komercijos masturbacija. Žmonės sukuria vis naujus ir naujus mechanizmus darbui palengvint, bet ši pradinė mechanizavimo prasmė, matyt, pamiršta, nes kuo daugiau agregatų sukuriama, tuo daugiau darbo atsiranda: jų patobulinimas reikalauja vis daugiau žinių, o jų įsigijimas – vis daugiau lėšų. Faktiškai šiuolaikinio technikos lygio pilnai užtektų vergų klasės pašalinimo, kurią Platonas numatė savo valstybėje. Tokie “juodi” darbai, kaip gatvių tvarkymas, medžiagų apdirbimas, iškasenų ieškojimas ir net karvių melžimas šiais laikais yra mechanizuotas ir gali būti vykdomas praktiškai be žmonių dalyvavimo. Tačiau kartais man atrodo, kad Platono laikų valstybė buvo arčiau tobulos, nei mūsų, išlepinta netikrumu ir dirbtinių spalvų ryškumu.

Taip pat tobuloj valstybėj visos profesijos turi būti vienodai vertinamos – neturi būti privilegijų, kaip dabar – advokatas yra labai prestižinė profesija, o virėjas ar pardavėjas – ne. Visos profesijos reikalingos. Šiuolaikiškas prestižas, kaip pelno ir pagarbos šaltinis, priverčia žmones rinktis neįdomias profesijas.

Kiekviena valstybės santvarka, apie kurią iki šiol esu girdėjusi, turi melą pagrinde. Kad ir Platono Tobula valstybė: “Reikės saugoti valstybę nuo pažeidžiančių tvarką naujovių menuose” ( 4 knyga ). Arba citata iš 5 knygos: “geriausi vyrai turi turėt vaikų su geriausiomis moterimis, o blogiausi, atvirkščiai, su blogiausiais. Geriausių žmonių vaikus reikia auklėti, o blogiausiu – ne, nes mūsų būrys turi būti geriausias. Tik kad taip daroma niekas neturi žinoti, išskyrus pačią valdžią.”. Taip pat Platonas siūlo padirbti burtų metimus, kai žmonės renkasi sužadėtinius, kad tokiu būdu gimtų daugiau gerų vaikų. Bet jei valstybė tobula, negali būti kažko, kas parodytų jos netobulumą: juk reiškia, kad ji nėra tobula. Drausdama kažką, ypač mene, valdžia nenori kažko parodyt piliečiams. Panašiai kaip buvo Sovietų sąjungoje – “ši valstybė geriausia, bet i kitas žiūrėti draudžiama”. Platono išvardinti keturi teisingos valstybės bruožai: išmintingumas, drąsa, supratingumas ir teisingumas. Pirmi du bruožai būtini tik tam tikriems valstybės sluoksniams – valdžiai ir kariams. Supratingumas, savo ruožtu, turi būti kiekvieno piliečio privalomas bruožas. Mano manymu supratingumas neturi būti tik savo nuožmių norų panaikinimas, kaip rasė Platonas, bet supratingumas turi būti teisingumo ir išmintingumo sintezė. Supratingumas – tai mokėjimas atskirt tikrą nuo padirbto, ypač kas liečia mūsų norus: labai dažnai mes norim ne to, ko norim iš tikrųjų, o to, ką mums pakiša komercija. Supratingumo supratimas yra sunkiai apibrėžiamas – juk kas atrodo natūralu vieniems, kitiems dažnai būna nepriimtina. Iš čia kyla klausimas, ar yra “teisingas” supratimas. Aš tikiu, kad yra vieningas teisingas supratimas, kuris vienas atsako į visus klausimus vienareikšmiškai ir teisingai, kosminis dėsnis. Tam tikru sunkiu būdu tas supratimas yra pasiekiamas, bet deja ne visi žmonės gali jo pasiekti. Mokslai ir loginis mąstymas – du iš daugelio įrankių pasiekti dėsnį.

Mano manymu šiuolaikinei visuomenei labiausia trūksta supratingumo, tokio esminiu supratimo. Nuo mažų metų vaikas patalpinamas į komercijos sritį – jis, norėdamas pažinimo, žiūri TV, jam prieinamą žinių šaltinį, ir jam jau peršami žaidimai, žaisdami kuriais vaikai jaučiasi laimingi. Vaikas tampa komercijos vergas ir iš tos vergystės ištrūkt vis sunkiau. Tačiau nuo XX amžiaus vidurio prasidėjo tokie judėjimai, kaip hipiai, kurie norėjo atsikratyt visų materialinių pasaulio gėrybių, pabėgdami iš turtingų namų ir gyvendami savo atskiroj bendruomenėj – komunijoj. Bet šis judėjimas mūsų laikas mirė, nes nebuvo apgalvotas. Dauguma hipiu grįžo prie paprasto gyvenimo, kiti mirė nuo narkotikų perdozavimo ir tik mažuma prisijungė prie tokių organizacijų kaip “Green Peace”. Bet palyginus su kitais jaunimo judėjimais, šis iki šiol atsimenamas. Šiais laikais vyksta panašūs procesai, tik ne taip masiškai. Sukurta labai daug organizacijų – klubai, susirinkimai, kartais paprasčiausia draugų būreliai, šeimos, kartais sektos, kurios propaguoja kitą, teisingesnį gyvenimo būda. Vis daugiau žmonių, patys to nežinodami kartais, įeina į panašias organizacijas. Komercijos absurdiškumas tampa visiškai akivaizdus.

Platono kūrinyje turbūt daugiausia rašoma apie žmonių sluoksnį, kurį dabar pavadintumėm kariais. Logiškai mąstydamas, Platonas supranta, kad kariai neturi turėti nuosavybės  - nei daiktų, nei žmonių. Vienintelis išėjimas iš šios situacijos – kariai turi turėt viską bendrą, nieko savo asmeniško. Sutinku su tuo faktu, kad jei nieko neturi, nieko negali prarasti (B.Dylan), bet  Platono pasiūlyta šeimos tvarka man atrodo nelogiška. Jis teigia, kad žmonos ir vyrai turi būti bendri, bet tėvai neturi pažinti savo vaikų. Nors Platonas sugalvoja kažkokias sunkiai suprantamas santykiavimo taisykles, mano manymu jos vis tiek bus pažeidžiamos, nes yra labai neaiškios. Tokiu būdu anksčiau ar vėliau pradės atsirasti vaikų tarp giminių, o tai veda prie kraujo sumaišymo.

Platonas priima kaip faktą, kad valstybė turi turėt kariuomenę, ir kilus karui galėtų apsigint. Tačiau mano įsivaizduojama tobula valstybė neturėtų kariaut, nes, pirma – vaikiškas požiūris -  karas yra blogai, nes jame miršta žmonės, o antra - būdama tobula, ji neturėtų turėt priešų – jei ji yra teisingą pagal kažkokį kosminį visiems suprantamą dėsnį, jis niekam neatrodys keistas. Taip pat kaip ir geras žmogus, nepadaręs nieko blogo kitam negali turėt priešų. Kartais ši taisyklė pažeidžiama – tai būna dėl pavydo, kuris, deja, taip dažnai sutinkamas mūsų visuomenėje ir ugdomas televizijos ir kitos masinės informacijos šaltinių. Tačiau jei žmogus pavydi kitam, geresniam, tai pamiršus pavydą ir mąstant logiškai, jis supras, kad ir jis toks gali tapti. Taip galėtų būti ir su tobula valstybe – kitos, orientuodamos į ją, stengsis pasiekt jos lygį. Jei nėra karo pavojaus – kariuomenė nereikalinga, nereikia ir karių, kuriuos taip sunku padaryt laimingais. 

Platono pasiūlyta vaikų auklėjimo sistema man atrodo gana pagrįsta. Sutinku su tuo, kad matematika, gimnastika, menai, astronomija – puikūs lavinantys mokslai. Tačiau mano manymu visi vaikai turi būti auklėti vienodai – kad būtų galima vienareikšmiškai atrasti talentingesnius vienam ar kitam moksle vaikus. Bet mokymo programa turi būti gerokai patobulinta – reikia sužinot, kuriuos mokslus optimalu mokytis kuriame amžiuje. Tai yra kai vaikas pakelia akis ir smalsiai žiūri į žvaigždes, pats laikas pradėt mokytis astronomijos. Mokslai turi būt dėstomi įdomiai, taip, kad kaip mokinys taip ir mokytojas jaustų malonumą pamokose, kad vaikai skubėtų išspręst įdomius užduotus namų darbus.

Aš nesutinku su dabartinės visuomenės požiūriu, kad vaikai gimsta absoliučiai nieko nežinantys, tušti, o mes žmonės pradedam juos auklėt ir padarom iš jų Žmones. Dažniausia protingi ir gabūs tėvai turi gabius vaikus. Taip pat sakė ir Platonas. Tačiau aš nemanau, kad gabumas yra genuose. Juk geri tėvai gerai auklėja vaikus, stengiasi jiems duot geriausią, ką patys turi, atranda vaikams geriausią mokyklą ir geriausius mokytojus ir t.t. Blogi tėvai, neprotingi žmonės, dažniausia nesirūpina savo vaikais, neprižiūri jų ir visai neauklėja. Iš tokių vaikų, vėl gi, dažniausia užauga blogi žmonės. Bet ne tik auklėjime gabumo paslaptis. Dažnai būna kad vienoj šeimoj, kur vaikai vienodai auklėjami, vienas labiau linkęs prie tiksliųjų mokslų, o kitas – prie humanitarinių. Gimdami, vaikai turi įvairius gabumus, lygiai taip pat, kaip ir kitokią išvaizdą. Aš manau, kad vaiko gabumus galima tiksliai nustatyt kai jie dar vaikai. Mano manymu, kai vaikui 3-5 metukai, jau galima sužinot, kokie užsiėmimai jam bus tikrai malonūs. Tam paaiškinti apsiribosiu vienos lyties žmonėmis, man artesnės. Vienos mergaitės mėgsta vienokias spalvas, tam tikro tipo lėles ir nežino kam yra konstruktoriai. Kitoms patinka visai kitos spalvos, kiti žaislai, jų gestai absoliučiai skirtingi, jų žvilgsniai skiriasi. Aš manau, kad pagal tokio tipo ypatumus galima nustatyt vaiko gabumus. Preliminariai skirstyčiau taip: kurios renkasi lėles, būtų geros daktarės, mokytojos, o tos, kurioms labiau patinka tradiciškai berniukų žaidimai būtų geresnės technikos specialistės. Man nepatinka šiuolaikinis, nors vis silpnėjantis supratimas, kad vyrai ir moterys negali atlikti vienodų darbų. Sutinku su Platonu, kuris teigė, kad moterys irgi gali būti kariais – pati “vyriškiausia” profesija. Kai tėvai neleidžia berniukui žaisti lėlėm, sakydami, kad tai “ne vyriškas žaidimas” pažeidžia vaiko teisę rinktis ką jis nori.

Šiuolaikinis žmogus laiko save “gamtos karaliumi” – jis leidžia sau teršti, naikinti ją, lįsti į jos amžinus dėsnius. Žmogus garantuotas tuo, kad vaikas – tik dviejų skirtingų lyčių santykių rezultatas. Aš nemanau, kad viskas taip banalu. Mano manymu tėvai duoda kūną, o dvasia ateina iš kitur. Ir dvasia turi tikslą. Tik po tokio auklėjimo proceso neretai jį pamiršta.

Tobulą šeimą aš matau kaip kažkas bendro tarp šiuolaikinės šeimos ir Platono pasiūlytos beribės šeimos. Toks šeimos tipas jau egzistuoja ir vadinamas švedų šeima – kai šeima nėra būtinai du skirtingų lyčių žmonės, bet gali būti ir daugiau. Vienintelė sąlyga – kad visiems būtų gerai. Daugumai šiuolaikinių žmonių tokios šeimos modelis atrodo nepriimtinas ir absoliučiai nenatūralus. Paaiškinimą aš randu šiuolaikiniame bendruomenės auklėjime. Bet tas auklėjimas nėra toks akivaizdus, kaip mokykla ar kokia nors kita mokymo įstaiga. Tai – televizija, laikraščiai ir panašūs informacijos šaltiniai. Beveik kiekviena kartą, įjungę TV, mes matom kruvinas pavydo scenas – jau ne tik meksikiečių serialuose, bet turim ir savų “talk show” – plepių pasirodymų, kai žmonės viešai paskelbia savo pavydą ir pyktį, parodo visą savo savanaudišką vidų, nė trupučio to nesigėdydami, ir net pasididžiuodami – juk jie tampa įžymūs! Taip niekam nepastebint, absoliučiai natūraliai žmonės pratinami prie to, kad jų tikslas – nuosavybė. Aišku, labai logiška – jei įpiršti televizorius, videokamera, pepsi-kola, automobilius, mobilusis telefonas turi būti nuosavybė, nes tai pelninga šių produktų gamintojams, tai per reikia būtinai auklėt žmonėse turėjimo instinktą, ypač jei jis nėra įgimtas. Tad padarykim ir žmoną nuosavybe, ir vaikus, sakykime kuo dažniau MANO TAVO ir viskas veikia. Dėl turėjimo kaip nuosavybės formos atsiranda visos nelaimės – žmonės pavydi, geidžia, dėl to vagia, žudo, mušasi. Ė. Fromas teigia, kad turėjimas – vakarų tradicija, o rytų tradicija – buvimas. Rytiečiams nereikia turėt, kad būti laimingais – jiems užtenka žiūrėt, klausyt, naudotis – visai nebūtinai visą laiką. Juk kai mirsim nepasiimsim su savim papuošalų ir gražių drabužių.

Aš manau, kad turėjimas – mūsų bendruomenės nelaimingumo priežastis. Visi nori turėt, bet visiems neužtenka. Kai viskas yra bendra, kaip siūlo Platonas, visus nepatenkina, nes jie nieko neturi. Žmogus turi būti auklėjamas kitaip. Jei visada visko yra – nori šokolado – nueini ir pasiimi, nes jo yra, ir kad jis būtų tau nereikia nešiotis jį savo kišenėje ir drebėti, kas jis gali būti atimtas. Dauguma mūsų daugelį kartų girdėjo tokį pasakymą: “imk kol yra”. Tarkim, šiuolaikiniam žmogui būtini tokie daiktai, kaip muzikos grotuvas, kompiuteris, televizorius, automobilis. Bet visi šie daiktai jam nereikalingi vienu metu. Kai kurie reikalingi retai – kartą į savaitę, o gal ir dar rečiau. Bet mes tikim, kad vienintelis būdas pasinaudoti jais kartą į savaitę – turėt juos pastoviai. Mes nepripratę dalintis savo nuosavybe. Jei žmogus būtų išaugintas taip, kad jam niekad nieko netrūksta, jis žino ko jam reikia ir nėra išlepintas, nes yra supratingas, jam nereikėtų turėti daiktų. Taip išauklėtiems žmonėms būtų natūralu neturėti nieko savo, o viską bendrą. Aš tikiu, kad žmogus gyvena Žemėje tik laikinai, ir todėl jis tik naudojasi tais daiktais, kuriuos galvoja, kad turi. Kartais, kai žmogus miršta jis gailisi, kad nebegalės žiūrėti televizijos laidos, arba nenuvažiuos atostogų. Mano manymu tai daugiau nei kvaila.

Tobulos valstybės dalis – tobula šeima. Kaip jau sakiau, ją gali sudaryt tiek žmonių, kaip šiai atskirai šeimai atrodo priimtina. Nuoširdumas ir tolerancija – svarbiausi geros šeimos bruožai. Kiekvienas žmogus turi teisę mylėti tą, kurį jis myli, ir pasakyt apie tai. Ir jei atsitinka taip, kad jis nebemyli žmogaus, apie tai turi būti pasakyta. Aš manau, kad vyras ir žmona turi būti iki galo nuoširdūs vienas su kitu: jokių nutylėjimų, jokių paslapčių. Tolerantiškumą aš paaiškinu kaip leidimą kitam būti. Būti ne nuosavybe, o atskiru veikiančiu ir sveikai mąstančiu subjektu. Šeima turi pati sudaryt savo buvimo taisykles – viena šeima norės būti tik dviejų žmonių sąjunga, o kita gali leist atsivest ir daugiau žmonių. Geri žmonės traukia gerus žmones, todėl supratingoje dviejų protingų žmonių sąjungoje galėtų atsirasti tik kiti supratingi ir protingi žmonės. Vaikai turi gimt tik kada žmonės to tikrai nori. Žmogus turi žymiai daugiau galimybių, nei jis galvoja. Ypač kai nelaiko savęs su savo kūno norais gamtos ir visa ko karaliumi. Vaiko gimimas, mano manymu – stebuklingas procesas, o ne tik naujos bendruomenės dalies gimimas. Vaikas turi pažinti savo tikrą motiną ir tėvą, bet ir kitus šeimos tėvus jis gali vadinti tėvais. Normalioje šeimoje, kad ir didelėje, vaiko gimimas turi būti švente visiems jos nariams. Vaikas nėra tušti įrašomoji juosta, į kurią galima įrašyti bet kokią informaciją. Iš vaiko galima daug pasimokyt, nes jis atsimena kur jis buvo iki gimimo.

Šiuolaikinė visuomenė niekaip nesugeba išspręst tikėjimo klausimo. Vieni tiki vienu Dievu, kiti  - kitu, treti tiki keliais dievais, ketvirti visai nieko netiki arba nesutinka laikyt TAI Dievu. Platonas šio klausimo beveik nelietė, išskyrus pasakymą, kad bus pastatytos bažnyčios ir aukurai ir bus paaukojimai. Mano manymu šis klausimas – vienas esminių. Žmonės turi atrast Dievą, kuris tikrai yra, tikrai “veikia”. Tam žmogui reikėtų atsikratyt labai daug stereotipų, pakeist bažnyčios sistemą, kuri tikrai per amžius sugedo. Aš manau, kad yra vieninga Biblijos, Korano, Toros, Vedu, visu šalių mitų ir kitų šventų knygų interpretacija, sakanti apie tą patį Dievą ir bendravimo su juo būdą. Viena religija nesiginčija su kita, o papildo ją. Svarbu nepamiršti išnagrinėti ir šiuolaikinių pagonių religijų, šamanų kultų, kaip veikiančios magijos pavyzdžius. Tai – tas pats Dievas, nors pavadintas krikščionybės Šėtonu. Vėl gi, komercijos tikslu.

Atviras lieka klausimas dėl žmonių padalijimo būtinybės į klases. Platonas laikė tai natūralių – yra vargai, kurie net nesiskaito, yra darbuotojų klasė, karių klasė ir valdžia. Kaip jau rašiau, be vergų klasės galima apsieit dėl technikos lygio. Visų profesijų vienodas reikalingumas ir apmokėjimas sunaikina darbo klasės susiskirstymą į labiau turtingas ir mažiau turtingas. Tačiau nežinau, ar visi žmonės gali būti gabūs bent vienam dalykui. Šiuolaikinėje visuomenėje matosi, kad ne – vieni lengvai studijuoja, o kiti sunkiai baigia dešimt klasių. Tikiuosi, tai tik dėl netinkamo auklėjimo.

  Remdamasi utopisto filosofija, parašiau savo nė mažiau utopišką rašinį. Nors tikiuosi, kad šis veikalas arčiau tiesos. Aš nesiūlau keisti valstybės santvarkos, nenoriu daryt jokių revoliucijų, net aksominių. Istorija rodo, kad jos nieko nekeičia. Galbūt, jos keičia formą, bet turinys lieka tas pats. Keičiasi valdžia, bet žmonės išlieka tie patys. Jiems peršamas laimės receptas, bet priversti žmonės negali būti laimingi, juolab kad receptas – falsifikuota komercija. Jie patys turi keistis. Niekas neprivers jų tapt laimingais, net parodydamas laiptelius, vedančius į laimę. Vienintelis, ką aš galiu pakeisti šiame pasaulyje – pačią save. Vienintelis, ką bet kuris žmogus gali pakeisti – save. Gerų žmonių vaikai – geri. Jei mes buvom išauklėti neteisingai (jokių būdu ne dėl tėvų kaltės!), mes turim galimybę išauklėti geriau. Tai, ko trūksta šiuolaikiškam žmogui – supratingumas. Jis sunkiai įgyjamas mokykloje ar iš kitų edukacijos šaltinių. Tai žmogaus paties lavinimas.

Gana tikėtis iš valdžios geresnių laikų. Reikia darytis juos patiems. Negi žmogus būna laimingiausias, kai gauna didesnį atlyginimą? Be abejo, tai suteikia tam tikrą komfortą ir pasitenkinimą, bet tai nėra laimė. Laimės šaltinis – mes patys, ir tos jėgos, kurios yra mumyse ir kuriomis mes nesinaudojam. Mes jaučiamės laimingi, klausydami mėgstamos muzikos, o ne turėdami muzikinį centrą.

Mano manymu Lietuvoje ir dabar yra pakankamai supratingų žmonių, kad viskas būtų geriau. Valstybėje turi būti skatinamas supratingumas, o ne kvailumas, kaip tai atsitinka dabar ir kas aiškiai matyti per informacijos šaltinius. Tačiau supratingi žmonės neapsimoka dabartinei valstybei, nes jie supranta daugiau, nei reikia, kad patenkinti komerciją. Šiuolaikinė valstybė pastatyta ant padirbtų pamatų, ir kuo toliau, tuo akivaizdžiau tai matosi. Jei norit kad klaida būtų pastebėta, padidinkit ją iki absurdo. Tačiau, nors absurdas akivaizdus, niekas nenori tai pripažinti, nes tai reiškia savo klaidų pripažinimą, o tai yra labai skausminga gerbtiniems ir gerbiantiems save ponams politikams. Todėl jie užmerkia akis ir tęsia statyt. Bet greitai pamatas sugrius ir valstybės viršūnė skaudžiausia kris. Nors jei ant kitų žmonių, gal ir ne taip skaudžiai.

Kiekvienas žmogus turi keistis pats, tuo pačiu būdamas pavyzdys kitiems. Mano manymu šiais laikais jei žmonės pradės keistis, tapti supratingais, tobulų žmonių kiekis pradės labai greitai augti. Pasikeitimai prasideda viduje, o ne išorėje.
       
2002-12-09 20:19
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2002-12-11 17:37
Irna Labokė
Pabaigsiu skaityt vėliau, bet jau supratau, koks tai didelis tavo darbas ...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-12-10 00:33
vajėtau
išsigandau šitokio kiekio..bet, manau, pamėginsiu skaityti, kol atsibos..:) geras darbelis, geros mintys, patiko..tik pavadinimas..em.. užkliuvo..:) bet čia tarp kitko..:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą