Sargas

Sustojau, virš durų išvydęs pažaliavusią varinę lentelę su išblukusiu skaitmeniu „3“, dar sykį žvilgtelėjau į popieriaus skiautę su adresu, pasitaisiau kaklaraištį ir  nuspaudžiau skambutį.
                Nepasigirdo jokio garso.
                Paklebinau durų rankeną ir priglaudžiau ausį prie rakto skylutės. Lyg kape – nė krepšt!
                Jau apsigręžiau lipti žemyn, kada viduj kažkas negarsiai sučežėjo, pasigirdo keli atsargūs besiartinantys žingsniai, spragtelėjo užraktas, ir  pro  atsiradusį plyšį ūmai išlindo plika senio galva.
– Hm... Tamsta turbūt atėjai pagal skelbimą?
Senio balsas buvo išsigandęs ir kažkoks spiegčiojantis.
– Taip, – pasakiau jam tvirtai. Ryte įsikaliau į galvą kur nors įsitaisyti sargu ir dabar nė už ką nesiruošiau trauktis.
– Tamsta vienas?
– Žinoma!
– Tada užeik.
Senis šiek tiek pasitraukė nuo slenksčio, kad galėčiau  prasmukti į pailgą, stačiakampio formos tuščią koridorių, po to įtariai apsidairė laiptinėje, užtrenkė duris, užstūmė velkę ir neskubėdamas nušlepsėjo į kambarį, ženklu parodęs, kad sekčiau iš paskos.
                Patekau į tamsią nevėdintą patalpą. Vienintelis patalpoje langas buvo užtrauktas naktinėmis užuolaidomis, pro kurių kraštus vidun skverbėsi dienos šviesa. Palubėje, pakabinta ant metalinio kablio, blykčiodama degė žibalinė lempa. Dvokė eteriu, formalinu, dar balažin kokiu šleikštoko kvapo tirpalu, pamačiau aplūžusį stalą, nukrautą neskalbtais skarmalais, paukščių iškamšomis užgriozdintą spintą, mačiau pridulkėjusias skrynias su knygomis, nesudėtingus, musių apdergtus prietaisus, veikiausiai paties šeimininko kadaise savo rankomis pasigamintus ir visur, kur kliudė žvilgsnis, riogsojo stirtos lėkščių, priplėkusių puodų, krūvos prikirmijusių kibirų bei neįprastos formos stiklinių laboratorinių indų.
Senis nužingsniavo prie stalo, negrabiai prisitraukė kėdę, ir išsidrėbęs giliai atsiduso, sakytum būtų nuveikęs didžiausią darbą.
– Seniai sargauji?
Kukliai nudūriau akis ir ėmiau meluoti kaip prisuktas. Pareiškiau jam, kad veikiai sukaks dešimties metų jubiliejus, kai verčiuosi šiuo prestižiniu amatu, išvardijau kelias išgalvotas tarnybos vietas, paminėjau apdovanojimus, kuriuos ilgainiui pelniau savo darbštumu, savo akylumu, savo nepriekaištingu uolumu, tačiau, kad ir kaip stengiausi, mano entuziastingas pasakojimas senio, matyt, neįtikino. Lyg tarp kitko jis paklausė kai kurių nereikšmingų smulkmenų, pasitikslino vieną kitą detalę. Pamažu ėmiau painiotis, klupinėti ant kiekvieno žodžio ir vis giliau grimzti į melo liūną. Greitai pastebėjau, kad šeimininkas apskritai manęs nebesiklauso ir nutilau.
Jaučiausi lyg koks mokinukas per pamoką prie lentos. Stovėjau ir laukiau, kol senis ką nors pridurs. Praslinko nemažas laiko tarpas, kol jis prabudo iš savo apmąstymų ir baikščiai paklausė:
– Ar tamsta kam nors sakei, kad pas mane sargausi?
– Rodos, ne.
– Rodos?
Išgirdau išgąstį jo balse ir paskubėjau pridurti:
– Ne, niekam.
Dar pasakiau, kad skelbimą vos prieš kokį ketvirtį valandos atsitiktinai aptikau gatvėje ir iškart nutrepsėjau skelbime nurodytu adresu. Tokie mano žodžiai senio ausyse, matyt, suskambo it palankiausios rekomendacijos. Jis linktelėjo galva ir patenkintas tarė:
– Išmintingai pasielgei.
Dar kartą paslapčia dirstelėjau į šalis. Tiesą sakant, butas priminė veikiau kokią laboratoriją, nei gyvenamą patalpą, tik jau be galo sujauktą, prišnerkštą ir apleistą. Kuo ilgiau dairiausi, stiprėjo įsitikinimas, kad ištisus dešimtmečius čionai nebuvo įžengusi jokio kito žmogaus koja, o pats šeimininkas niekad kambario nekuopė. Ir vis dėlto aplinkui tvyrojanti netvarka savotiškai žavėjo. Lyg vaikščiotum po tuos senus apleistus namus lentomis užkaltais langais, kuriuose laikas po apsilupiojusiais voratinkliais sustojęs jų gyventojų mirties valandą. Uodžiau troškų, trenkiantį formalinu ir pelėsiais orą, patyrusia akim bandydamas aptikti rūpestingai įrengtas slaptavietes, kur po kandžių išėstu atlipusiu sienos apmušalu, pučiant skersvėjams tarp švarplių, švelniai čeža pageltę senio banknotai.
– Tamstai kada nors teko saugoti galvas?
Įsispitrinau į jį.
– Galvas? – pamaniau, būsiu ne taip nugirdęs.
– Taigi, galvas! Eik paskui mane, jaunuoli. Aš tau kai ką parodysiu.
Jis pakilo nuo kėdės, nužingsniavo prie sienos ir iškilmingai, tarsi demonstruojantis savo meną fakyras, staigiu trumpu mostu atitraukė užuolaidą. Lango už jos nebuvo. Šviesa sruvo ne iš gatvės, kaip dar prieš valandėlę galvojau, bet pro siaurą pravertų durų plyšį į kitą saulės nutviekstą patalpą, nuo kurios masinančio švytėjimo pakerėtas nebepajėgiau atplėšti akių. Garsiai sucypė surūdiję vyriai. Žemos, geležimi apkaltos durys girgždėdamos atsidarė. Vedamas smalsumo, nusekiau įkandin. Pasilenkęs žengiau pro staktą ir aiktelėjau iš nustebimo. Stovėjau didžiulėje skliautuotoje menėje su gausybe veidrodžių ant sienų, kurie, praplėsdami menės ribas į visas keturias puses, kūrė begalinės erdvės iliuziją. Skirtingai negu prieškambaryje šičia tvyrojo nepriekaištinga, veik sterili tvarka. Parketinės grindys blizgėjo nelyginant gintaras – niekur nė dulkelės. Pamačiau galvas, šimtus tikrų galvų, tarytum kaktusai vazonuose kyšančias iš plastmasinių puodelių, sustatytų ant medinių stelažų juosmens aukštyje, mačiau veidus, jaunus ir kažkokius perdėm dvasingus, kad panorėjęs galėjai net skaityti jų praeitį, ir visai greta – oriai susiraukšlėjusius, gyvenimo dramos paženklintus, mačiau tuščiai abejingus ir liūdesy sustingusius veidus, senų damų ir jaunystę spinduliuojančius panelių veidus, vis dar, regis, švelniai kvapnius it ką tik nuskintos lauko gėlės –  paliečiau vieną jų pirštais, ir jinai nutvilkė mane ultramarino akių žaibu. Nustėręs atitraukiau ranką. Senis pergalingu žvilgsniu aprėpė salę ir šėtoniškai nusišypsojo.
– Dalį eksponatų testamentu paveldėjau iš dėdės. Savo jaunystę tas žmogus pašventė senovės romėnų skulptūrai, buvo surinkęs gausią statulų kolekciją, bet vieną gražią dieną staiga suvokė, kad visi tie namuose stūksantys didžiųjų karvedžių, imperatorių, filosofų biustai yra šlamštas, kad gyvenimas švaistomas tuščiai, kad akmuo, šiaip ar taip, lieka akmeniu, koks rodytųs panašus į originalą. Pusvelčiui paskubom išpardavęs rinkinį, dėdė kelis dešimtmečius bastėsi po svečias šalis. Aplankė Sumatrą, Kiniją, Indiją, mokėsi ten tenykštės medicinos, balzamavimo meno. Tėviškėn sugrįžo be skatiko kišenėje, suvargęs ir ligotas. Savo klajonių krepšyje jis parsivežė keturias ypatingu būdu balzamuotas galvas, kurios ir davė pradžią naujai kolekcijai, neturinčiai lygių pasaulyje. Kaip tamsta veikiausiai jau supaisei, man teko garbė tęsti pradėtą darbą. – Jis patenkintas paplekšnojo sau per krūtinę.
                Spoksojau į jį išpūtęs akis. Senio elgesys, manieros, atsidūrus menėje, staiga pastebimai pasikeitė, tarsi mostelėjus burtininko lazdelei, atsirado pasitikėjimas, jo gestuose, jo balse neliko nė šešėlio neryžtingumo, nė kruopelytės baimės, kuria sunkte buvo persisunkęs prieškambaryje. Atvirkščiai, baimė dabar užvaldė mane patį, smelkėsi per odą, per kvėpavimo takus, klausą, pamažu skystu švinu pripildydama kojas, užtemdydama protą. Giliai pasąmonėje pajutau klastą. Paslapčia dirstelėjau išėjimo pusėn. Durys kaip ir anksčiau praviros tebekarojo ant vyrių, tačiau kažkodėl nedavė ramybės įkyri mintis, kad ištrūkti iš šių namų bus nelengva.
Senis valdingai pamojo ranka ir mudu patraukėme nesibaigiančiais stelažų tarpueiliais, palei išrikiuotus blyškius ir nepažįstamus veidus, retkarčiais stabtelėdami ties kuria nors galva tam, kad išgirsčiau trumpą ir neįtikėtiną jos istoriją, paskui vėl slinkome pro tą taisyklingą numirėlių rikiuotę, nutoldami nuo durų ir iš naujo sugrįždami, kad pradėtumėme sekančią eilę. Vaikštinėjome, matyt, gerą valandą. Kėblinau paskui šeimininką, vos vilkdamas kojas, neatidžiai klausydamas jo pasakojimų ir, kada galop sustojome prie žilos galvos salės kampe, supratau, kad priėjome pabaigą.
– Taip, šita paskutinė, – patvirtindamas mano spėliojimus tarstelėjo senis. – Kuklus ir doras buvo žmogus. Sąžiningai triūsė pas mane daug metų. Bet  štai, užvakar pasimirė. Gaila... Geras buvo sargas! Tikiuosi, pats deramai užimsi jo vietą.
– Sargo? – pralemenau išsigandęs. – Šita galva sargo?
–Kieno daugiau.
Pajutau, kaip šaltas prakaitas išmušė kaktą ir pažastis.
– Palaukit, – sušukau pasipiktinęs, – kokiu būdu to vargšo galva atsidūrė pas jus?
– Nesupranti? – nusišaipė senis. – Tokia pas mus tradicija. Gal tik pradžioje viskas atrodo baisu. Vėliau, manau, priprasi. Neabejoju, vieną gražią dieną tamsta pats pasiprašysi, kad po mirties galva liktų šičia. Garbės žodis, ji papuoš rinkinį!
Profesionalus senio žvilgsnis lyg skerdiko peilis nuslydo mano kaklu.
– Na jau ne! – tarsi smaugiamas surikau iš visų jėgų. – Nesulauksit, kad pas jus pasilikčiau!
Apsigręžiau ir lyg mirtinai išgąsdintas skalikas nuskuodžiau durų link. Tačiau, dar neįpusėjęs kelio, švarko skvernu užsikabinau už stelažo ir visu svoriu plojausi žemėn, išvartydamas mažiausiai tuziną puodynėlių su galvomis. Nelyginant milžiniškas kirminas bejėgiškai raičiojausi, šliaužiojau iš puodelių ištiškusių gleivių baloje, bandžiau atsistoti, bet vėl ir vėl  išsitiesdavau ant slidaus grindų paviršiaus. Paskui išgirdau senio juoką. Šaltą ir negailestingą – kaip nuosprendis. Juokas sklido nuo geležimi apkaustytų durų, ir aš supratau, kad pralaimėjau.
– Linkiu tamstai sėkmės!
Pasirėmęs ant alkūnių, šaukiau jam, kad niekada nedirbau sargu, kad neturiu nė menkiausios sargavimo praktikos patyrimo, kad visas mano ankstesnis pasakojimas apie visokius apdovanojimus, prestižines tarnybos vietas ir t. t. tebuvo paprasčiausias akių dūmimas.
– Menkniekis, – nuramino šeimininkas. – Pradžia visuomet būna sunki. Kažkodėl esu įsitikinęs – tamstai turėtų neblogai sektis. Juoba,  kad darbas nereikalauja kokių nors ypatingų sugebėjimų.
Išgirdau, kaip trinktelėjo durys, klaptelėjo spyna. Paskui vėl – juokas.  Springstantis senio juokas, tolydžio nutolstantis už anapus sienos.
Iki kraujo sukandžiojau lūpas. Delnai, smakras, švarko skvernai buvo  aplipę pamažu stingstančiais glitėsiais. Apsidairiau aplinkui. Į mane tiriamai žvelgė šimtai porų akių. Iš lėto atsistojau, surinkau nuo grindų galvas ir sustačiau į vietas.
– Vadinasi, dabar tu būsi sargas? – pirmoji nutraukė tylą jau pažįstama panelės galva ultramarino spalvos akimis.
Kol gramdžiau ir valiau švarką, kol dėliojau ant stelažo galvas, ji kažkaip meiliai į mane žiūrėjo.
– Taigi, sargas... – pasakiau užbaigęs ir gūžtelėjau pečiais.