Nieko nekainuojanti draugystė

Skiriu Donatui




Eiti dulkėtomis Vilniaus gatvėmis buvo be galo sunku. Kojos nenoriai linko, kažkur ties keliais, tikriausiai praeiviams priminiau krypuojantį pingviną. Bet juk tai nesvarbu. Juk jie tik praeiviai.
Išsilydę sportbačiai lipo prie įkaitusio asfalto. Bijojau paskęsti vidury miesto, juk čia nieko nebuvo, kas būtų galėjęs ištiest ranką. Man reikėjo Tavo rankos.
Slinkau. Pavargusios miesto skruzdės bėgiojo. Girdėjau jas. Jų keliamas triukšmas nustelbė mašinų gaudesį. Jaučiau kaip milijonai skruzdžių šią naktį norės mirti. Tapti mažosiomis savižudėmis. Ledų klane. Karamelinių. Tik gaila, kad nebus Tavęs šį vakarą šalia. Pavaišinčiau ledais. Išgelbėtume tas mažąsias skruzdes. Be jų miestas sugriūtų. Viena juk aš bejėgė.
Eiti dulkėtomis Vilniaus gatvėmis buvo be galo kvaila. Tokią dieną kaip ši. Ši diena – balta. Balta – tai mirtis. Ir žinojau, jog vakare teks perplaukti upę, vardan Tavęs. Savęs. Nes man baisu, kad prarasiu. Aš įveiksiu. Aš žinau, kad įveiksiu vandens baimę. Juk kitame krante sėdėsi Tu, su gitara. Nematysiu, bet girdėsiu, juk mano akys nebus pripratusios prie vandens, jas grauš. Upės vanduo. Tik mėlynos plunksnos padės nepaskęsti.
Bijau prarasti Tavo akis. Smaragdines. Juk smaragdas – lietaus simbolis, o tu – lietaus žmogus. Mano išdžiūvusiems plaukams reikia vandens ir Tu dovanosi savo akių smaragdinį žalumą, kad galėčiau atsigaivinti, kai nebūsi šalia, kai beprotiškai troškins ilgesys. Lietus juk nuplauna visas dulkes. Net mano. Grėsmingai sunkias, it švinines. Kaip atrodo švinas. Nejau jis juodas?
Eiti dulkėtomis Vilniaus gatvėmis buvo labai sunku žinant, kad Tu dabar kalnuose. Lyji tyriausiais pavasario lašais. Vakare suvešės žolė. Žalia. Smaragdinė. Kaip Tavo akys. O aš būsiu čia, Vilniuje ir bandysiu nusigramdyti nuo kojų išsilydžiusus batus ir po to braidysiu po pievą. Deja, žalsvai geltoną, Tavo lašai nepasiekė jos, nesužaliavo ji. Bet aš vis tiek braidysiu. Gal net šoksiu valsą. Su Tavim. Juk Tu moki šokti?
Eiti dulkėtomis Vilniaus gatvėmis be galo sunku, nes žinojau, kad Tavo paskutinių žodžių nespėjau pagauti – jie pasiklydo medžių lapuose. Tegu gyvena, kad žiemą nesušaltų, ryt įkelsiu inkilėlį. Visiems Tavo žodžiams – pasiklydusiems ir sugrįžusiems, neišgirstiems ir vis dar skambantiems mano ausyse.
Dabar matau, kaip tie trys beržai po mano langais, kiekvieną lietingą vakarą it lapkričio rudenį, glosto stiklus. Jie juk verkia. O aš nebeturiu jėgų nuplauti šių ašarų nuo žemės, kvepiančios drėgme. O ką Tu man norėjai pasakyti?
Atleisk, neišgirdau. Skubėjau. Norėjau pralenkti laiką, kad tik Tu kuo ilgiau galėtum pabūti su manim.
Ir dabar nulupusi beržo tošį išraižysiu klausimą: tai kiek kainuoja draugo ilgesys, kiek jis trunka?
It dvi mažytės medžių sėklos mes skrisim, džiaugsimės tais dovanotais ilgesio sparnais ir sudygsime žemėje, kur vakar verkė varnai, mažom aguonų ašarom.
Sudygsim ir išaugs iš mūsų medžiai.




2004 VIII