Durkė

Įžanga: Nereikia šių eilučių vertinti kaip kūrinio. Tai tik emocijos, prisiminimai... interpretuoti kažkaip kitaip...


„Pirmadienis. Pirma mano praktikos ligoninėje diena. Jaudinuosi labiau nei prieš pirmą egzaminą.“

Tai paskutinis įrašas mano dienoraštyje. Rašiau jį kruopščiai, kiekvieną dieną. Iki to šalto aštuoniasdešimt septintųjų pavasario. Dabar, kai praėjo pakankamai daug metų, jau galiu ramiai, be emocijų apie tai kalbėti. Pasakoti kitiems. Tačiau giliai viduje dar išliko tie juodi jausmai, ta neviltis, pyktis...
Nuo pat vaikystės svajojau tapti gydytoja. Kol buvau maža – gydžiau lėles ir pliušinius meškiukus, kiek ūgtelėjusi ėmiau rimtai svarstyti apie būsimą profesiją. Kuo toliau, tuo labiau mane traukė medicina, Hipokrato priesaika... Atrodė, kad šios profesijos žmonės kone šventieji. Todėl baigusi vidurinę nedvejodama atvėriau KMI duris. Deja. Didelis konkursas. Kažkas patarė stoti į medicinos seserų mokyklą – atseit baigsi, lengviau bus įstoti. Taigi, antrame kurse, pavasarį, turėjau atlikti praktiką ir gavau paskyrimą į Vilniaus miesto psichoneurologinį dispanserį. Į durnyną, psichuškę, durkę, kreizą, prinudkę... tuos pavadinimus sužinojau jau vėliau. Ten. Iš tų žmonių, kurie ten buvo. Sakau BUVO, o ne gydėsi. Nes to kas ten vyko, neįmanoma pavadinti gydymu... Dirbau antrame skyriuje, kur nebuvo piktybinių ar visuomenei pavojingų tipų, tiksliau politinių nusikaltėlių ir narkomanų. Ten, už plieninių durų be rankenų, už langų su senomis surūdijusiomis grotomis, paskendę liūdesy, tūnojo žmonės. Žmonės, kurie patyrė daugiau pažeminimų, patyčių ir skriaudos nei bet kas kitas šiame pasaulyje. Kalėjime tupi nusikaltėliai, kurie nusipelnė nelaisvės. Šie žmonės buvo tik ligoniai...
Čia buvo keli Dauno sindromu sergantys, visai nepiktybiniai, žmogiukai. Jų giminės mokėdavo skyriaus vedėjai kyšius, kad nereiktų šių žmonių buvimo kentėti namie. Na, giminės dar nieko, bet buvo viena mama. Jos sūnus, Gediminas, po jos apsilankymo, visas drebantis ir susigūžęs sėdėdavo kampe visą dieną. Gal jam ir geriau  būtų buvę šioje įstaigoje, jei ne tie – sveikieji. Tai paaugliai, atsiųsti iš karinio komisariato patikrinti sveikatos. Tie kurie vaikystėje turėjo galvos traumas ar šlapinosi į lovą. Visi kaip vienas buki ir žiaurūs. Susirinkę krūvon jie kiekvieną dieną sugalvodavo vis naują ir vis žiauresnį „bajerį“. Kiekvieną dieną jie kaip įmanydami šaipėsi ir skriaudė visus, kurie jų nuomone buvo „durniai“. Man net po tiek metų ašara ištrykšta, prisiminus Gedimino, kuris kartais naktim padarydavo į lovą, akis, kai visa šita gauja  prišiko jam į lovą ir sustoję ratu žvengė. O kai kuris nors iš „durnių“ masturbuodavosi tualete ar duše, jie, žiūrėdami per plyšį laukdavo ir kai vargšelis ejekuliuodavo, su trenksmu atidarydavo duris ir žvengė...žvengė...
Skaudžiausia buvo žiūrėti į žmones, sergančius depresija. Jie tikėjo, kad pasveiks, jie turėjo viltį. Tačiau beveik visi čia buvo jau ne pirmą kartą. Vienas jų, Sergejus, čia surado sau antrą pusę... Ji taip pat sirgo. Kai juos išleisdavo pasivaikščioti, jie abu, tylėdami, liūdnomis akimis, susikibę už rankų lėtai eidavo ratu. Per ligoninės teritoriją. Tai buvo jų pasaulis, mažas pasaulėlis, kuriame jie rado vienas kitą, kuriame mylėjo, kuriame tikėjo, kad kada nors...
Tačiau labiausiai visus žemino „gydytojai“. Jie kreipėsi į visus, nepriklausomai nuo amžiaus, „tu“. Į visus, kurie kiekvieną rytą, vizitacijos metu, prie gražiai paklotų lovų, „pa stojke smirna“ raportuodavo apie savo savijautą. Ir neduokdie netvarka spintelėje, ar raukšlė ant paklotos lovos. Iškart skirs papildomą nervus slopinančių vaistų dozę, ir prasikaltęs vargšelis gulės bejausmis visą dieną, nieko nematančias akis įbedęs į tuštumą. O vaistai ligoninėje buvo tik kelių rūšių -  siplnai slopinantys, vidutiniškai slopinantys ir stipriai slopinantys. Vienareikšmiškai, nepriklausomai ar žmogui depresija, ar lengva šizofrenijos forma, „gydymas“ prasidėdavo nuo aminazino, po to triftezinas, kai ligonis „pasijusdavo geriau“ (žmonių kalba tai vadinasi – nebeturėdavo nuomonės ir jausmų), jam buvo skiriami lengvesni raminantieji – eleniumas, relaniumas ir t.t. Ir tik tada, kai žmogus, tiksliau mėsos gabalas be minčių, „pasveikdavo“, jį išleisdavo į laisvę, kur kiek pabuvęs, pasibaigus „vaistų“ veikimui, jis vėl atsidurdavo ligoninėje... Ir vėl buvo „gydomas“...
Pamėlusios, guzuotos nuo badymo rankos, tuščios bejausmės akys, slogus pigaus maisto kvapas, virėjos nešinos pilnais krepšiais pavogto maisto, aptriušę pastatai, šaltis, purvas, girti sanitarai – tai tik maža dalis tų prisiminimų, to emocinio šoko, kurį man teko patirti. Konclageris. Kitas pavadinimas į galvą neateina.
Po savaitės šios „praktikos“ aš pabėgau. Pabėgau į niekur. Į nežinią. Ta savaitė pakeitė visą mano gyvenimą, pamynė vaikystės svajones, įmynė į purvą visus mano troškimus ir kilnius tikslus padėti žmonėm. Visus metus tryniausi nieko neveikdama, sėdėdama tėvams „ant sprando“, šiaip nekaip baigiau kažkokius mokslus, dirbau.
Dabar, matydama jaunus, gyvenimu besidžiaugiančius žmones, galiu tik pasidžiaugti, kad jie nematė to. Nematė viso to sovietinio marazmo.

„Gaila tik, kad jie niekada nesupras mano liūdnų akių...“ – parašiau aš dar vieną eilutę į dienoraštį ir užverčiau jį amžiams.