Ten, paklydusių minčių pavėsyje, atgyja į pradžią pasibaigęs laikas. Aš ir Laisvė sėdėjom oranžerijoje. Ramino arbatos aromatas, o paleistas dūmas neskubėjo slėptis. Vešli augmenija lyg siena užstojo nuo pilkumos, iš kur buvau atėjęs.
- Kiek daug gyventojų tavam sode! - nusistebėjau.
- Jie čia tik auga, - pasakė Laisvė, - gyvena jie visai kitur.
Tąkart supratimas mane paliko, nesulaikytas ištirpusių gijų...
Laisvės nebėra. Įpratusi gyvent aukštai ir krito iš aukštai. Suspėjo... Pravirkus rasai, sudeginau mylėtą kūną. O pelenus barsčiau virš pievų, kartodamas ažūrinius burtažodžius:
- Štai Laisvė
Jos dievo Dievui į rankas,
Jos dievo Dievui į rankas,
Kurių nebuvo ir nebus,
Kurių nėra,
Kurių nėra...
Nematomas nevėjas džiūgavo, suradęs grįžusią namo.
Dabar rimstu, pradingdamas savam sode. Tik dūmas nuskuba šalyn neatsiklausęs. Bet jau žinau, kur augalai gyvena. Jie visi gyvena mumyse.
O jeigu ne, tada kurių velnių tie kliedesiai?!