Besaikė paguoda broliams

kepurėlę taisosi
žvėrėtasis Antanas, -
ilgainiui stovi, sako,
-žuvį pagavau.

Bet veltui, - taria,
- sudegęs namas:
aš nuorūką namie
ant lovos palikau.

Ir ką dabar daryt:
bėgt vytis ugnį?
Kad jau seniai miškuos
numigus šąla.

Bet gi šeima,
tai gali mirt iš bado-
nei santaupų neliko,
nei šunų.

Kad va, lietuviai,
ir kaimuose gyvenam -
tai kalta valdžia,
tai ji nenusimano

kaimiečių reikalų:
va, ūkis dingo,
karvės sudegė,
tik pamatai belikę akmenų.

Ir juodos suodys,
štai, kas mums paliko.
ir dar žuvis, rankose,
jau be žvynų---

Ech, Petrai,
brolau, pakelkime
taures už mūsų skausmą.