Aš ne žmogus (Tik juodas varnas)

Aš nekenčiu visko dėl to,
Kad buvau.
Dėl to, kad esu
Ir kad būsiu.
Man skausmo per daug,
O vilties per mažai...
Jaučiu, kad nuo to tuoj pražūsiu.

Ne taip aš pražūsiu,
Kaip žmogus žūsta.
Ne taip aš palūšiu,
Kaip medis lūžta.
Aš savo sąžinę išrausiu,
Aš savo širdį sunaikinsiu.
Aš būsiu tas,
Kurio jūs nepalaušit...
Aš savyje užsirakinsiu.

Bėgsiu mažais žingsniais į tamsa,
Paskęsiu aš ten, kur tamsu.
Girdėsiu aš demonų juoką ir balsą
Bet aš ne žmogus, todėl man nebaisu..!
Aš juodas varnas,
Kuris nesusigūžia net siaučiant vėtrai rudeninei.
Kai viskas aplink nyku
Ir visi langai užsklęsti.
Aš neverkiu,
Net kai mano sielą plėšo įnagiai plieniniai,
Nes aš ne žmogus ir nejaučiu to
Ką Tu jauti.

Aš tik juodas varnas,
Kurį gatvės berniūkščiai mėto akmenimis.
Taip, aš tikrai ne žmogus,
Todėl pjaustykit mane peilio ašmenimis.
Aš tik juodas varnas...
Štai Tu vėl į mane teisiančiai žiūri,
Ir minutėlei Tau pasirodė,
Kad tapau žmogumi.

Bet ne...
Aš tik juodas varnas,
Kuris nesupranta ką reiškia kentėti, mylėti...
Nes mano gyvenime jau skausmo per daug,
O vilties taip mažai...
Aš patyriau to, ko būdamas žmogumi nežinai.