Aš uždarysiu meilę lietuje
ir debesiu pavirtusi ištirpsiu...
Paliesiu dangų pėdų apačia
ir žodžių smerkiančia tyla pakilsiu...
Nurimusi galėsiu eiti ašmenim
ir nebijoti valgyt alkanų sekundžių...
Apaksiu nuo tikėjimo žalia naktim,
lengvai ir saldžiai miegosiu ant likimo šukių...
Kalbėsiu su drauge geriausia savo - beprotyste
ir tyliai aš pamišusi pavirsiu
kad ir dangum - - iš užmirštos vaikystės,
kad ir žeme, bet pažadu - nebeprabilsiu..
Teliko susitaikyt su savim,
ir su mirtim, kuri dabar man akį merkia..
- Palauk, nenoriu šiandien tyliai skęsti...
Dar nebaigiau kalbėt su rudenio širdim...