Gyvenime, leisk...

Seniai, kai mano gyvenime plytėjo tuštuma, buvai tik tu- juodas taškas, baltame lauke. Kažkada pasakei, kuomet mūsų aky susitiks dar ir dar kartą, kuomet danguje spindės visos gyvos žvaigždės, kuomet jausi, jog jau atėjo laikas- tu ištarsi žodžius, kurių aš taip laukiau. Aš žinojau, ką  man pasakysi, nes  ir neslėpei. Aš taip laukiau, tos akimirkos, deja- ji niekada neatėjo ir jau neateis. Kartais, karščiuojant, matau baltą tuštumą, kurioje tebūna viena dėmė. Kliedėdama bėgu, kad ją nuvalyčiau, bet artėjant- ji tolsta. Aš žinau, jog šis reginys- mano širdies veidrodis, jis dažnai man primena-širdyje palikta skylė dar yra. Žinoma, kiti, kuriems kartais  parodau širdį, nemato tos skylės, nepastebi, nes ji užpilta krauju. Tačiau dažnai prapliumpa ašarų lietus, kuris nuplauna kraują ir dar smarkiau gilina  žaizdą. Tavo paliktą žaizdą. Man būna sunku, kai girdžiu tavo balsą, pasakojantį kažką bereikšmio, besijuokiantį iš kvailysčių, prisimenantį mūsų artumą. Man skaudu, kai netyčia sutiktas žmogus primena tavo šypseną, vėjas atneša tavo mėgstamą kvepalų aromatą. Nekenčiu tų akimirkų ir taip noriu ištrinti iš savo gyvenimo juodą dėmę, kad vėl žėrėtų tuštuma, balta it gulbės plunksnos. Tuomet laisva, kaip atitrukęs pūkas nuo pienės žiedo, plaukčiau kartu su tekančia upe, skrajočiau danguje, kuriame nesužibo visos žvaigždės, nusileisčiau į purvą ir vėl pakilčiau, pabučiuočiau saulę ir nenudegčiau, nardyčiau tarp lietaus lašų, bet niekada nesušlapčiau.
Tikriausiai to niekada neužmiršiu, nors garsiai rėkiu tau į veidą, jog nepamenu, nepamenu tavo rankų šilumos ir glėbio švelnumo. Vakar mes susitikome, po praėjusių tiek metų. Aš vėl prisiminiau tą begalinį skausmą, o maniau pamiršusi, vakaras vėl užgeso ašarų ežere. Neleisk man kentėti, neprimink man savęs, maldauju nevadink manęs drauge, nes vis dažniau noriu, kad taptum mano priešu. Galbūt tuomet galėčiau tau keršyti, kaip seniai sau žadėjau: "Jis kentės, kaip kentėjau aš" bet ir vėl, vėl ir vėl mano rankos nusviro, kai išvydau tavo akis. Ne, meilė negrįžo, bet tuomet kas tai, kas tas virpulys, krebždantis širdyje, nejau palieki dar vieną juodą dėmę manyje, jei taip, išsinešk visą širdį, nes kentėti jau negaliu... Gyvenime, leisk tikėti, kad kai dar po daug metų jį sutiksiu, jau nepažinsiu, leisk...