Atleisk

Aš laukiau tavęs tiek dienų
Ir naktų - dukart daugiau...

Viena prie užšalusio lango,
Kai pūgos su katinais žaidė slėpynes,
Kai medžiai nurimę narino šakas,
O pėdos išnykdavo lėtai, bet amžiams.

Viena sužaliavusiam parke,
Ant suolelio, skirto mylėti.
Prie upės, skandinančios ašaras,
Gatvėj, stebėdama dūkstančius žvirblius.

Viena ištuštėjusiam miške,
Spardydama medžių lapus,
Kai paukščiai porom traukė į pietus,
O varlės juokės iš mano vienatvės.

Viena prie išminto takelio link braškių,
Paskendusio degančiuos rūkuos.
Gličiam ežere, kur norėjos pasilikt,
Bet kūnas savaime išniro į viršių.

Aš laukiau tavęs tiek dienų
Ir naktų - dukart daugiau...
Bet daugiau negaliu gyvent laukimu.
Viena visada ir visur...
Atleisk, bet laukimas nejoja ant žirgo
Balto, kaip pasakų princas,
O ir pelene būt jau nenoriu.