Vilionės vergas

Klystžvakė grakšti sužibus
Girios gūdžioje tamsoj
Man nušvito, paviliojo,
Vėl paliko nežinioj...

Vėl suspindo netoliese,
Rodos, ranką tik ištiesk...
Blykstelėjo gūdumoje -
Tik maldauju tave, šviesk!

... Ir sekiau aš kaip apakęs
Paskui dangišką baltumą,
Jau regėjau susapnavęs
Skaistų debesijos rūmą...

Bet žaltvykslė nevaldi
Rodos, man jausmus niokoja:
Vos artėju aš, ji tolsta,
Vos aš tolstu - vėl vilioja.