Svajonių būstas

Nekantriai trypčiojau vienoje iš tų nuostabių senamiesčio gatvelių, raudona žara krauju krito ant nugludintų grindinio akmenų. Nekilnojamo turto agentas vėlavo. Ėmiau nekantrauti, o prieš akis šmėkščiojanti durų rankena menanti gobsekų ir don žuanų laikus skatino nežabotą smalsumą. Neiškenčiau. Lengvai spustelėjau žemyn tą iki aukso spindesio nugludintą žalvarinį liūtą ir, mano didžiuliai nuostabai,  durys atsivėrė. Kelios apstulbusios akimirkos, nežinia dėl ko stipriau suspurdusi širdis ir aš nejučia atsidūriau viduje. Dvelktelėjo romantiškas praeities kvapas. Palubėje įsikūręs voras išgąsdintas nelaukto mano įsiveržimo susigūžė savajame apsiauste. Su prietemos globa apsipratusios akys pirmiausia užkliuvo už nuostabių baldų: storas dulkių sluoksnis nesugebėjo užtemdyti stalo raudonmedžio blizgesio, o sunkūs vorų verpalai – įmantrių ornamentų.
Visi daiktai – nuostabios baroko moters portretas, seniai skaitytojo nematę knygos ir nežinia iš kur ant stalelio atsiradęs antikvarinis kvepalų buteliukas – vaizduotėje tapė paskutiniojo buto šeimininko paveikslą... nuostabi kabareto šokėja, intelektuali, žymaus turtuolio meilužio išlaikytinė, savo dienas pabaigusi  prisiminimų draugijoje... Vonioje, ant marmuru dengtos sienos kabantis prastas baltų plaukų perukas liudijo apie kančiose mirusį grožį, o ant lovos krašto pabėgusio laiko pamirštas antpirštis ir adata pasakojo apie išdidų skurdą...
Man už nugaros klyktelėjo kažkieno neatsargiai užmintos grindys:
- Imsite? Atsiprašau, kad vėluoju.
- Čia jūs? Gerokai mane išgąsdinote. Žinote, durys buvo neužrakintos ir aš...
- Taip taip. Ar imsite?
- Taip, turbūt...
- Na, tuomet aš palauksiu jūsų lauke.
Išeidamas jis vėl skaudžiai užmynė grindis.
Dar kartą kvėptelėjau praeities persmelkto oro: dabar jis buvo mano. Mano ir tos nuostabios kabareto šokėjos...

************************

Stovėjau vienoje iš tų purvinų ir siaurų senamiesčio gatvelių, kurios mena atviros kanalizacijos laikus. Atrodė, kad pikta namų šeimininkė tuoj išlys pro man virš galvos esantį langą ir supils kibirą pamazgų ant galvos. Nekilnojamo turto agentas kaip visada punktualiai vėlavo, ir mano nekantrumas ėmė peraugti į pyktį. Neiškentęs paklebenau nevykusia praeities imitacija ir kiču dvelkiančią rankeną. Velniška sėkmė – durys atsivėrė.
Geras visgi žioplys tas agentas – vėluoja, nerakina durų ir nesugeba net voratinklių nuvalyti (į vieną tokį įsivėliau vos įėjęs), kad galėtų šitos skylės kainą kilstelėti! Baldai, šviestuvai – viskas skendėjo dulkėse ir tiesiog prašėsi kelionės į šiukšlyną. Ne ką geriau atrodė ir vonia: suskilinėjęs sienų marmuras ir kalkėmis apaugęs kranas, kurį atsukus kliokia skystis labiau panašus į kraują, nei į vandenį…
Visa savo esybe butas bylojo apie buvusį savininką. Vonioje besimėtantis perukas, labai jau panašus į išsišėrusį katės kailį, ir įkyrus naftalino bei vaistų kvapas pasakojo apie surukusią senmergę, o adata su antpirščiu visdar verkė dėl šeimininkės šykštumo.
Pasigirdo bjaurus sutręšusių grindų girgžtelėjimas:
- Imsite? Atsiprašau, kad vėluoju.
- A, tai pagaliau jūs? Yra už ką atsiprašinėti.
- Taip, aš dar kartą atsiprašau. Ar imsite?
- Net nežinau, ką pasakyti – skylė, beveik garantuoju, kad pasistengęs virtuvėje ir tarakonų rasčiau.
- Na, visada galima dėl visko susitarti…
- Aš kaip tik apie tai ir mąsčiau, jei ketvirtadalį nuleisite – pirksiu. Čia mano vizitinė, kai apsispręsite paskambinkit.
- Bet…
Palikęs kažką dar bandantį aiškinti agentą viduje kaip kulka išlėkiau iš tos pelėsių karalijos į gryną orą. Niekur nedings, paskambins. Eidamas gatve jau mąsčiau kaip reikės išgyvendinti tą bjaurią smarvę iš savo naujojo būsto.