Išeinu

Šiandien tostą aš pakelsiu!
Už gyvenimą išgersiu, nes diena man ši – skausminga,
Seną žaizdą, tartum duobę, ugnimi giliai atvėrus,
Daužo širdį, blaško sielą, bet sustoti nebegali.

Ir pabėgsiu aš į barą, tartum bėgčiau nuo likimo.
Kuriame draugai ir priešai, savo liūdesį skandina.
Galvas kerta giljotina, vos jisai tik atsidaro,
Bet pabėgti jau negali, užrakinti šito baro.

Atsibeldęs aš sušuksiu: - pilkite tiktai degtinę!
Nes, vanduo man šis, kaip šventas, kaip gyvenimas laukinis.
Kuriame tiesa ir melas, ten aukštybėse paklydę,
Mena praeitį ir kančią, tartum virvės susipynę.

Gersiu aš per visą naktį, šoksiu, trypsiu ir dainuosiu,
Tostus liesiu kaip paminklus,
Ir mintis ir savo sielą, viską šiandien paaukosiu.
Nes naktis man ši – stotelė, kelyje į ilgą kelią.

Kad tiktai sulaukčiau ryto, kad tiktai jisai išauštų!
Saulei  tekant pasimelsti, ant rasos aš atsiklaupsiu.
Pasiėmęs pistoletą, tyliai kulką užrakinsiu,
Ir galiausiai užsimiršęs, save visą jai paskirsiu.