sudeginai į stiklo šukę
švyturio šviesą.
delne laikydamas
besisukantį krištolinį rutulį.
prieš baltąją orchideją
nublanksta
pilkosios rudens dienos
papuoštos vainikais.
sustingęs tavo veidas stebi
krintančią esmės pjesę.
tu stovi miško peizaže –
suvystytam paveiksle.
svajodamas
apie prakeiktas tamsumas.
pasiklysti
savos pasąmonės džiūvėsiuose.
dedi į keramikinį indą
savo dūstančius gyvenimo trupinius.
laistai juos ašaromis
bandydamas atgaivinti
alkstančią būties vaivorykštę.
viskas kas supa taip užknisa,
o kas nauja taip paprasta.
norisi pakilti
į savo sielos tuštumą.
pasiekti tvirtą žemę
bedugnės gniaužtuose.
norisi kažko stebuklingo,
tačiau randi
tiktais dar vieną
krištolinį rutulį
į savo keramikinį dūžtantį indą.