Taip kalbėjo Usonifuras (VII)

Man pasiūlė vieną idėją, tai yra pabūti bandomuoju triušiu. Tereikės vaidinti mažą vaiką, augantį be tėvų, tarp svetimų žmonių, kurie turi dar ir savo vaikų. Aš sutikau.

Aš buvau mylimas, bet tikros meilės man labai trūko: vaikai – žiaurūs, jie užgauliodavo mane. Aš vis augau, besistengdamas iškovoti kuo didesnį pranašumą. Dabar suvokiu, kad jis mane ir pasmaugė. Nejaučiu jokio didžiulio džiaugsmo, net kai mane vadina išminčiumi. Juk, žmogus, esi pastebimas tik tuomet, kai kažką jau nuveiki. Štai ir dabar mane garbina tik todėl, kad pripaistau įvairiausių minčių. Tai šitokia yra tavęs gerbimo kaina! Jei nieko neveiksi, tave sutryps, jei ką nors nuveiksi – iškels ligi pat debesų. Žinok, debesys lengvi, be to, netikri. Žmogui ne tokio dėmesio reikia, - tarė Usonifuras ir, žengęs žingsnį, šoko nuo kalno.