Warszawa Centralna

Nedažnai pasitaiko, kad nesuprastum, – ar tu atsispindi veidrodyje, ar veidrodis atspindi tave.
Taip ir aną kartą spėliojau: jų veidus rėžė niūrumas dėl pilko dangaus, ar pastarasis iš aukštumų susiraukė stebėdamas pliku šaligatviu kulniuojančius valdininkus bei būrius kompaktinius diskus peršančių juodaodžių didžiajame Varšuvos turguje.
Svarsčiau tatai aš rymodamas „Warszawa Centralna“ stotyje, panarinęs nuvargusią galvą ant suolo porankio. Apie mane, ant likusių maždaug trisdešimties suolų, kiurksojo pavargėliai.
Tai buvo pavargę žmonės su pamiršta praeitimi: vieni budriai snūduriavo, kas dvejetą minučių pramerkdami pajuodusias akis, kiti šlitiniuodavo nuo vieno didelės salės kampo iki kito. Neatsiliko nuo jų ir vienišas balandis, nervingais ošiančiais sparnų mostais maršrutavęs lubų kampus bei virpinęs stoties laukiamosios salės orą.
Tą akimirką stebėjau aš senę, su didele rankine, susikūprinusią, iš kojų spalvos sprendžiant, nežinia kada besipraususią, ir tik padai, matyt, nuskalauti vakarykščio lietaus surinktose balutėse, bolavo jos kiaurose basutėse. Senė buvo atkakliausia grindinio mindytoja, dešimties minučių intervalais išdygdavusi mano akiratyje ir vėl išnykdavusi: ji įtipendavo į mano akiratį tyliai, traukinio laukiančia povyza ir eisena, tačiau vos apsisukdavusi vėlei pėstinėti kito salės kampo link, imdavo nervingai burbėti po nosimi spjaudydama seiles bei dirsčiodama į aplinkinius, bet nekaži ką suprasdama...
Jos traukinys jau prieš eilę metų išpuškavęs, dingtelėjo, kai staiga išgirdau stuksenant į mano suolą: greta sėdėjo smulkutė elgeta ir nerūpestingu judesiu beldė žiebtuvėliu į metalines atramas – tarsi nuo šio veiksmo įrenginėlyje būtų pasigaminę dujų. Beldė taip akimirką dvi, kol ėmė veriančiai dunksėti mano apsiblaususioje, nors iš esmės neįtikėtinai skaidrioje – mat trejetą skardinių energetinio eliksyro buvau išmaukęs – galvoje.
Kofeino dozės bei bildėjimo įžiebtas ir įvertinęs beprasmes elgetos pastangas, ištraukiau savąjį, kaip vadinau, „ultra trinitron“ kišeninį liepsnosvaidį ir pakišau kompanionei po nosimi, mandagiai, dar spėdamas akies krašteliu ją nužvelgti: visa moters sėdėsena, elegantiška „koja ant kojos“ laikysena, kilstelėtas smakras ir rafinuotai pirštais surakinta cigaretė bylojo ją nepraradus gerų išsiauklėjimo manierų, tik mažne plika galva sudarė kaži kokios klubinės mergiotės įvaizdį; nors į šokius vaikščioti maždaug penkiasdešimties metų moteriai vargu ar įprasta.
Ji spragtelėjo žiebtuvėlį, užkūrė, kaip sako lenkai, papirosą, nužvelgė pasiskolintąjį įrenginį ir lyg įgudusi specialistė pro surauktus retus antakius įvertino – geras aparatas. Galop be skrupulingų „dzekuje“ grąžino daiktą siūlydama užtraukti dūmelį iš „Tri korolia“ pakelio. Ne, padėkojau aš ir parodžiau savąsias – „Marlboro“, kai staiga jos akyse sužibo ugnelės, įsiliedamos į cigaretės liepsnos skleidžiamą mirgėjimą, – duok pabandyt.
Rafinuotoji elgeta dar kažką šnekėjo lenkiškai, nesuprasi, bet iš išraiškos buvo matyti – „Marlboro“ dūmas Lenkijos „Warszawa Centralna“ naktinių gyventojų palankiai vertinamas, kai mano dėmesį nukreipė per miegus paniškai kasytis ėmęs purvinas ir apiplyšęs barzdočius bei eilinę sienų pelėsių vizitaciją atliekanti senė, burbanti sau po nosim burtažodžius, kad tik traukinys sugrįžtų...
Tą akimirką, kur buvęs, kur nubuvęs, atsibudo kitas personažas, susivėlęs lyg šiaudinė į kilimą nudraskyta šluota, ir, mano nustebimui, priėjo prie rafinuotosios elgetos kažką krapštydamas iš maišelio. O tai buvo įvairiausi niekučiai: šukos su pakankamu skaičiumi dantukų, dešimtmetį skaičiuojantis skaičiuoklis „Citizen“, dar šis tas, bet labiausia man į akį krito žalsvas dokumentų dėklas. Lyg ir nieko ypatingo, bet negalėjau nepastebėti, kad jis – tuščias. Aptriušę aplankalai nedengė nei pažymėjimo, anei jokios nuotraukos, ir sulig šiuo supratimu nuvargusios smegeninės vaizdo ekrane išvydau į traukinį skubantį keliautoją, kuris – šast – už kišenės, o ten – iškalbinga tuštuma, priešaky – nuo traukinio atgal į  mėnesienos šviesą stumiantis piktas kontrolierius; nerimstanti žmona namuose.
Tuo tarpu stoties lenkai eksperto žvilgsniais įvertino nakties laimikį ir jį pasidalino. Pasišiaušėliui pasišalinus, elgeta, gesindama „Marlboro“ dūmą, prabilo: „O iš kur tu?“.
Klausimą perpratau kaipmat – matyt, kreipėsi ne lenkiškai, gal ukrainietiškai. Niekada neatsisakau pabendrauti su įvairių socialinių grupių žmonėmis, tad ir šį kartą vienam suprantamomis kalbomis, tarmėmis, akcentais ir garsais nupasakojau padėtį.
„Iš Vilniaus. Sykį pinigus pametusiai merginai padėjau įsigyti bilietą į Vilnių“, – dėstė pašnekovė tarsi primindama, jog išsvajotoji tėviškė, kaip kad žiemą skubant sugrįžti į namų židinį, jau mažne šypsosi.

***

Tai buvo įprastas tualetas su baltomis durimis ir tikriausiai baltu unitazu už jų. Žvelgiau į jas pirmąsyk, tiesiog įžengęs iš gatvės Vilniuje, kai reikalas prispaudė, ir ramia sąžine griebiausi rankenos ketindamas jas atlapoti.
Vis dėlto stabtelėjau. Bet ne smarvė ir ne įtartinos personos, net ne užmokestis už paslaugą mane sustingdė ir atbaidė, o dvi žalvarinės raidės ant baltų durų – WC, pražiojusios mano atminties skylę su visomis krapštančiomis elgetomis, nerimstančiais pasišiaušėliais ir beprasmybę skelbiančia pilko dangaus išraiška šiųjų akyse.
„Tiek to. Kitą kartą“, – išspaudžiau šypseną pro akinių viršų į mane žvelgiančiai moteriai ir be mažiausio žvangtelėjimo padėjau ant baltos lėkštutės vieną litą.