lyja...balos...slapios kojos...

  Lyja...balos...šlapios kojos...namai...darosi šilčiau...langas...matau...liudesys...ašaros...klaikios mintys...rašau...
  Lietus. Visi jį asocijuoja su liudesiu, mieguistumu, apmąstymu... Aš lietų tapatinu su juoku, juk taip gera lyjant vasoros lietui, pašokinėti balose... pasitaškyti... Gera prisiminti vasara... darosi šilčiau... Man dar patinka lyjant spoksoti pro langą, tuomet pamatau tai, ko nematyčiau šviečiant saulei. Visa gamta pabunda, atsigauna. Ir tai nėra vien tik mano fantazijos. Jei tuo netiki, pabuk gamta, kurią prausia lietus. Įsivaizduok, kad dirbęs visą dieną, suprakaitavai. Tau norisi atsigaivinti: ką rinksiesi? Lietų ar dušą? Manau, net neabejodamas pastarąjį. O tu kada pabandyk lietų... tau bus daug maloniau...
    Kada lietus būna liudnas? Tuomet kai pats įsivaizduoji jį tokį. Būdama liūdna visuomet noriu, kad lytų. Lietus nuplauna ašaras, jų niekas nemato, niekas nesigaili, niekas nelenda į akis, niekam nemaišai. Tuomet galvoje pradeda suktis klaikios mintys. Tuomet tikrai norisi verkti, ir tai darai... darosi daug lengviau... ir tada rašau... bet ką... bet rašau...