prizmė

šypsosi pro sukąstus dantis,
beveidis baltas bičiulis,
kai liepa meta paskutinius mėlynus,
snaigėm krintančius žiedlapius.

visa pilkėja, tik kryžiaus,
apatinis kairys kampas kruvinas,
ir aprūkes, tik prispaudus kaktą,
matosi, kaip tingiai pramerkia akis,
žemyn nusvirusios šakos.

pakyla, išsigandus mano dejavimo,
tyli vėlė, iš pirkios kampo,
kai mano beveidis bičiulis
raudono molio pečių paverčia juodu.

ir matau kaip pro miglą pamoja,
gyvenimas savo gumbuotom šakom,
kur vien dirvonuose aplink tupinčios kankinamos nemigo varnos,
sveikina dar vieną kruviną aušrą,
kai baigiasi mano gyvenimas.