Aklajam kalviui

Aklasis kalvi,
Baltomis marmuro rankomis,
Kantriai kalei krumpliuotus
Likimus nedieviškiesiems,
Dievams linksmybes audei.

Lipdydamas alavinius sparnus
Nenumanei, kad rudenį
Devynetas varnų sugrįš.
Nesitikėjai pamatyti snapuose jų
Tirštą pamario lietų,
Akyse - ąžuolų pavėsį,
Plunksnose - migdolų kvapą,
Naguose - gyvenimo aštrumą.

Nebūtum tyliai išėjęs
Išdidumo pasagom pasikaustęs,
Nebūtum pirkęs turguj ašarų,
Kelio laistęs nesubrendusiu vynu,
Žmonių taip lengvai prisijaukinęs,
Primityviom svajonėm 
Nuolankiai tarnavęs.

Aklasis kalvi,
Nebėra kam dovanoti pasagų,
Kurios visiems per sunkios.
Ir antrą kartą devyni varnai
Nebesugrįžta.