Mikrokosmosas nėra alegorija. Jis kaip kokia kunigaikštytė turi savąjį gyvenimą, tereikia tik pažvelgti pro rakto skylutę. Mikrokosmosas apima visą žemės rutulį, įsileisdamas tik jam palankius atėjūnus. Mikrokosmosas gali savyje sprogdinti makrokosmosą, nes dažniausiai šis, apimtas didybės manijos, bando sunaikinti mikropasaulį, nė nesusimąstydamas, jog naikina patį save. Mikrokosmosas yra protingesnis už makro. Jis žino, kad viskas prasideda nuo pradžios ir baigiasi pabaiga. Todėl jis bijo pačios pabaigos, kadangi tada praranda save. Jis stiprus starte, žino, kokia kryptimi galima judėti, kol neužvaldė puikybė. Mikrokosmosas kepinte kepina, degte uždega aistrą, troškimą.
Branginkite mikrokosmosą, nes jo negalima papirkti. Mikrokosmosas pasiduoda įvaldomas tik vienąkart. Pražiopsojai laimę, kaltink save, - nubraukęs prakaito lašą ir tyrinėdamas jį pratarė Usonifuras.
juoda, plika filosofija! NUOBODU! o tas pamokslaujantis tonas nervina. nu kam to reikia? visus siuos teisingus ir svarbius dalykus reikia parodyti, pavaizduoti suteikiant jiems kitus pavidalus, kitas aplinkybes. skaitytojui pamokslauti nereikia. ji reikia patraukti kuriniu ir leisti jam paciam daryti teisingas isvadas. stai ka daro tikri rasytojai. tare senas postringautojas PhoBos ir patrauke savais keliais...
Hmm... Bet mikrokosmosai negali egzistuoti atskirai, jie vistiek sudarys makro. Visi lygmenys savaip vertingi ir įdomūs, nereikia absoliutizuoti kurio nors vieno.
Šįkart Usonifuras per daug gudrai pakalbėjo, todėl turiu prisipažinti, kad šiek tiek nesupratau.
Jei galėčiau (kas to nenorėtų) vertinti, nesiimčiau šio žygdarbio, nes man per daug slidus tekstukas.