Vaistai

Šiandieną buvau vaistinėje. Keisti žmonės mane supa...

Kai pardavėjos paprašiau paduoti vaistus nuo gyvenimo ji tik išplėtė savo pridažytas akis (beje, tušas matyt senas buvo, blakstienos sulipę, negražu) ir pasakė kad nėra tokių. Tada apsimetė mandagia ir bandė klausti kuo aš skundžiuos. Turbūt pagalvojo kad ne taip mane suprato. O aš skundžiuos gyvenimu, ir ko gi čia nesuprast?

Atkakli moteris ta pardavėja. Ji ėmė klausinėti ką man skauda. Pagalvokim. Ką skauda? Iš tiesų kažką skauda... Širdį lyg ir... Ji man pasiūlė nueit pasidaryt kardiogramą, sako gal daktaras paskirs tada vaistų.

Kvaila moteris ta pardavėja. Aš gi sakau reikia man ne nuo širdies vaistų. Ji kiek galėdama maloniau (nors matau jai truks tuojau kantrybė) manęs dar kartą pasiteirauja, kokių  norėčiau aš vaistų.

Keista moteris ta pardavėja. Aš jau apie pusvalandį čia stoviu, ir vis kartoju jai tą patį, o ji mat vėl per naujo klausia. Tiek to, galiu dar kartą pakartoti – man reikia vaistų nuo gyvenimo.

Užsispyrusi moteris ta pardavėja. Ji man atkakliai tvirtina kad nėra tokių vaistų ir siūlo kreiptis į psichiatrą. O ką pas jį yra tokių vaistų?

Nemandagi moteris ta pardavėja! Ji meta mane lauk. Ką gi, teks bandyt kitur... O gal vaistai nuo gyvenimo parduodami visai ne vaistinėje? Reiks užsukt į kapines, juk man jos visai pakeliui...