Žmonių išlikimas arba genų inžinerijos pasekmės

Kai pakliuvome į spąstus, mes supratome, kad dvilyčiai - savidulkiai mus panaudos tikrai ne bandymams... Jų buvo privisę tiek daug, kad bandymų atlikti jiems net nereikėjo.
  - EV14, ką jie mums ruošiasi daryti? - baimingai paklausė manęs JON2.
  - Deja, drauguži, aš nežinau.
  Tada pasirodė vienas tų keistų dvilyčių - savidulkių padarų.
  - Keliausite su manimi. - ištarė jis šaltai.
  Pasirodė dar keletas robotų ir mus surišę išnešė. Mes atsidūrėme keistoje patalpoje. Tolumoje girdėjosi kažkoks bilsmas.
  - Jūs dirbsite mano kasyklose, - Prabilo keistai atrodantis padaras, - čia jūsų įrankiai ir darbo vieta. - jis mostelėjo į tris didelius akmenis, kurių vienas galas nusmailintas.
  VY5 paėme keistąjį akmenį ir trenkė juo į uolą. Pasipylė žiežirbos. Jų šviesoje aš pamačiau dar vieną nematytą ir labai keistą padarą. Jis buvo panašus į dvilytį, bet skirtumas tas, kad iš jo kaklo styrojo gėlės žiedas.
  - EV14, į ką taip žiūri? - išgirdau aš JON2 balsą.
  - Pažvelk, tai turbūt koks dvilytis išsigimėlis.
  Keistasis padaras priėjo prie mūsų. Dar geriau mačiau jo išvaizdą. Ta gėlė buvo pentinius raguolis ir jau brandino sėklas.
  - Sveiki, BELYČIAI, - garsiai ištarė jis, - aš esu trilytis. Mano vardas Pentiglis. Aš esu jūsų prižiūrėtojas. Todėl dabar DIRBKIT!!!!!!!
  Mes paklusome šiam jo įsakymui. Daužydami sieną akmenimis galvojome kaip iš čia pabėgti. 
  - EV14, aš kai ką sugalvojau. - tyliai tarė man man VY5. - Aš jį užkalbinsiu, o judu pasistenkite jį kuo stipriau apdaužyti akmenimis.
  Mes padareme taip kaip patarė VY5, bet vos tik kliudėme trilyčio žiedą, iš jo išbyrėjo sėklos. Per kelias akimirkas iš tų sėklų išaugo tokie pat trilyčiai padarai. Dabar jų buvo trigubai daugiau negu mūsų.
  - VY5, mūsų padėtis beviltiška, - išverkšleno JON2, - mes žūsime.
  - Bėkit, aš juos sulaikysiu. - tarė VY5 ir mes ėmėme bėgti. Bet veltui. Pabėgti mums nepavyko, nes trilyčiai buvo pakankamai greiti. Mūsų viltys pabėgti sudužo.
  Trilyčiai mus uždarė į narvą ir pastatė zoologijos sode.
  - Mes pamerkti... - liūdnai tarė JON2.
  - Nenusimink, dar ne viskas prarasta. Mes dar galime pabėgti.
    Susižvalgėme tarpusavyje. Staiga aš pamačiau Leopoldą. Jis artėjo link mūsų narvo. Vadinasi, dar ne viskas prarasta. Mes dar galime išsigelbėti...