Kava su meile

Pora šaukštelių kavos ir karštas vanduo. Cukrus po to. Užsidedada plutelė – saldi su kavos kruopelytėm.
      Julė nugriebia ją ir suvalgo. Ji sako, kad toks paruošimo būdas vadinasi kava su meile. Savotiškas įprotis, bet teikiantis didžiulį malonumą.
      O aš geriu arbatą su pienu... Mažais gurkšneliais - neskubėdama. Žiūriu pro langą. Galėčiau suskaičiuoti visas mašinas, kurias matau apačioje. Jos tarsi mažyčiai kalėdiniai žaisliukai tvarkingai stovi aikštelėje. Bet tingiu, nes šis įprotis tarsi savotiška manija apsėdo mane nuo to laiko kai pradėjau čia dirbti.
      Skaičiuoju kristalus... Penki rožiniai, vienas violetinis... Reikia įspausti juos taip, kad nesimatytų briaunelių. Pamelavau tau tada dėl tų 38 gramų. Gerai, kad manim suabejojai. Šiek tiek perdėjau kalbėdama... Negalvok, kad tai padariau tyčia, man pasirodė kad žiedui skirtam tau - tai pats tas. Na, gerai jau gerai, jo akutė svėrė tik 38 miligramus, visa kita - grynas švelnumas.

      Ar kada tau teko girdėti apie kavą su pipirais? Va, šalia ruošia.
      Du su puse šaukštelio kavos ir karštas vanduo. Pipirai po to. Juodieji - smulkiai malti. Niekada tokios neragavau...

      Penktadieniais visada taip - dvylikta valanda, o po to šventas laikas bet kam.
      Išeinam. Paskui užgęsta šviesos. Rakinamos durys. Kristalai, furnitūra, įrankiai, mašinos pro langą - lieka ten.
      Mudvi su Jule einam bėgiais giliai kvėpuodamos. Traukiniai švilpia pro šalį. Geležinkelis nuo seno yra slapta ir bene vienintelė mano silpnybė. Metalo kvapas aštrokas, įkvepiamas giliai, iki giliausių minčių... Ten kur užrakintas tūno klajūniškas mano kraujas...
      Tuo tarpu nieko nelaukiu. Tik kvėpuoju.
      Julė bijo eiti bėgiais, nes ją gąsdina traukiniai, - keistas dalykas dievinantiems keliones... bet gal būtinas mylintiems gyvenimą…
      Aš einu bėgiu, pačia jo plokštuma. Saulė plieskia į akis atsispindėdama nuo įkaitusio metalo. Pamažėl pasiekiame stotį, prikimštą žmonių, daiktų – visko, kas pasiruošę nors ir tuojau pat išvykti.
      Prisėdam stotyje. Man atsisveikinimas yra tarsi ritualas.
      Ar tau niekada nekyla jausmas, kad kiekvienas atsisveikinimas gali būti paskutinis?.. Nes viskas keičias, nes niekada nežinai kas bus, nes gyvenimas tai paslaptis, nes galima išvažiuoti nors ir tuojau pat, nes įmanoma viską pamiršti ir pradėti iš naujo... Šiek tiek baisoka, bet ir žavinga. Kas sakė, kad yra tik pilka kasdienybė? Tai tiesiog neįmanoma.

      Pakšteliu Julei į skruostą atsisveikindama ir pažadu parašyti jai elektroniniu paštu.
      Yra tik tai, kuo rūpinies, prisimenu kažkur skaitytą posakį. Ir nubėgu į tryliktuką.