Čia

Klevo lapais į užmarštį krenta:
Basos kojos - vėlyvas ruduo.
Baltos snaigės gyvenimą renka,
Nuo karštų vandenynų šėlmens.

Blaškos vėjas, išdžiūvusio miško šakom,
Nepajėgdamas rasti želmens.
Tik gegužė kūkuodama džiaugias:
- Neskaičiuosiu jau metų lygmens.

Spindi saulės lediniam danguj,
Lyg negęstančio Dzeuso galia.
Liesdami dangų sielos žibintai,
Vis dar mena:
- Mes esame čia.