Tarsi alyvos dėmė ant asfalto

Ponia X atsibudo anksti ryte ir, ištiesusi ranką iš lovos, paėmė nuo stiklinio stalelio plastmasinį indelį. Juo ropojo musė, kuri greit buvo nuvaryta į palubę. Dabar Ponia tvirtai laikė indelį rankoje. Per CNN rodė Irako išlaisvinimo akciją
Indelis buvo pilnas, tuo Ponia įsitikino jį pajudinusi. Viduje buvo tabletės. Ir ant indelio buvo parašyta: Mbilanobilobanol/ vaistažolių ekstraktas/ grąžinantis jaunystę ir gyvenimo džiaugsmą. Vakar – ar ne? – buvo išgėrusi pirmąją tabletę. Taip, vakar vakare. O gal ir užvakar. Prieš eidama gulti, po vakaro žinių. Pasižiūrėjo į televizoriaus ekraną – ten bėgiojo jauni amerikonai, o juos vijosi arabai aprištom galvom. Ponia X, pažvelgusi į tiurbaną, atsiminė dar neišsiplovusi galvos ir nuėjo į vonią.
Vonioje buvo sujaukta. Vakar Draugužis išėjo vėlai, jau šeimininkei užmigus. Liko jo kojinių dvokas. Reikėjo jį užpurkšti dezodorantu. Et, bet juk malonus yra mylimojo kvapas. Tai gal ir nepurkšime.
Ponia X nusimetė rožinį chalatėlį ir įlipo į vonią. Dar nespėjo įjungti dušo, o nugara jau perbėgo šiurpuliai – jos bičas paliko juodų pėdų antspaudus vonios dugne. Fui, kaip šlykštu! Jis kvailas pankas, groja kažkokiuose rūsiuose, o paskui nusileidžia ant jos su visa vėduokle tabako, žolytės, alaus ir samanės kvapų. Ir visa tai reikia kęsti dėl kelių minučių malonumo? Eina sau. O ji dar vitaminų nusipirko jaunystei grąžinti!
Taip, berniukas dvylika metų jaunesnis. Susirado internete, skelbimų portale. Įdomu gi, kol vyras iš komandiruotės negrįžo. Jei jau žaidžiame, žaiskime dviese, o ne prieš veidrodį. Beje, pažvelkime į veidrodį. Ak, kas gi čia? Visai išsilygino Ponios oda. Veidas, kaklas, krūtys buvo ištempti ir blizgūs, tarsi padengti metalo plėvele. Pasižiūrėjusi į tokią save Ponia kiek sunerimo (ak!), bet tuoj nusišypsojo, prisiminusi, kad ją veikia stebuklingieji vitaminai. Taip, dabar ji pagerins savo prekinę išvaizdą, ir jau niekad nebeatrodys blogai, nuėjusi kur nors į kavinę pasėdėti su draugėmis arba net su vaikinu į klubą. Gyvenimą vitaminai tikrai grąžins!
Ji kruopščiai nuprausė ir nušluostė savo trisdešimtmetį kūną ir nuėjo į virtuvę. Vaikino primindyta didžiuliais batais! Moteris suurzgė iš nepasitenkinimo ir, įsipylusi kavos be kofeino, įsimetė porą grūdelių sacharino ir maktelėjo tą kavą keliais maukais. Ak, ir vėl nulašėjo ant mano naujos suknelės! Reikia bėgti į kambarį ir persivilkti.
Gatvėje moteriai ėmė darytis silpna. Gal tai nuo to kojinių kvapo? Bet netikėtai atsitiko kitas dalykas: tik iškėlusi koją pro namų duris, moteris sutriko: į kurią pusę eiti? Prieš akis – namų siena, išpuošta reklamomis. Į šonus driekėsi gatvė, ja galingomis srovėmis skubėjo žmonės. Ten ir atgal. Arba visai be tvarkos. Visa gatvė pūtėsi ir augo – į priekį ir į šonus. Žmonės taip pat kilo kaip ant mielių. Ponia pamatė, kad net jos šešėlis – o buvo jau pakankamai karšta – tirpsta tarsi alyvos dėmė ant asfalto.
Ji išsigando, ir prakaitas ėmė tekėti jos veido poromis. Kas bus? Ak, koks bjaurus kvapas. Negi turėsiu grįžti namo ir nusiprausti? BAIMĖ.
Ponios  oda buvo lygi ir balta, ji jautė šiokį tokį niežulį pilvo apačioj, truputį svaigo galva. „Tai – stresas“, pagalvojo ji. Paskui ėmė galvoti, kur jos darbas. Žvilgterėjo į laikrodį – savo ofiso kėdę paprastai apatine kūno dalimi prispausdavo praėjus dešimčiai minučių nuo namų užrakinimo. Dabar ji jau eina pusvalandį. Aplink – didelės aikštės, aukšti, ištįsę žmonės, namai, kuriuos ji matė tarsi vaiko žvilgsniu. Ji nebeprisimena savo darbovietės adreso, o tai yra dangoraižis, jų daug šioje miesto dalyje. O gal jos darbas yra kitoje miesto pusėje? Nežinia spaudė Ponios smegenis, ji pasijuto – ak, kaip šlykštu – kaip kokia gražiai apsirengusi valkata! Bet ar gražiai? Dieve, jos rūbai tarsi maišai kabėjo ant jos kūno, raukšlėjosi ties krūtine, nelygiai gulė ant klubų. Aš nekenčiu jūsų, aš nekenčiu pasaulio! Aš einu namo, bet aš nežinau, kur mano namai!
Paskutinį kartą taip suglumusi buvo ir taip klykė – net negirdėdama klykė – vaikystėje, senelio palikta prie universalinės parduotuvės. Tas įvykis tarsi siūlų kamuolys išriedėjo iš jos atminties. Buvo žiema, jiedu su seneliu, kurį labiausiai mylėjo, išėjo į miestą. Ji buvo dar labai maža – Dieve, tokio ūgio, kaip dabar! Senelis nupirko jai saldainių ir paprašė palaukti gatvėje.  Saldainiai buvo skanūs, ir ji prisiminė senelį tik suvalgiusi visą jų maišelį. Kur jis, mano senelis? Ji pradėjo bėgioti gatve, bet jo nebuvo. Galop liūdna grįžo ant savo suoliuko, buvo šalta ir pykino. Ji laukė ištisas valandas, kol atbėgęs tėvas ją įsupo į savo paltą ir mašina parvežė namo.
Dabar, kai nebebuvo nei senelio, nei tėvo, Poniai buvo žiauriai baisu. Didžiuliai laikrodžiai žiūri į ją iš viršaus, bet ji jų nepažįsta. Gatvių pavadinimai, nors ant didžiulių spalvų, išdygsta jai prieš pat nosį – bet ji tarsi nemoka skaityti. Dieve, pagalvojo ji, priėjusi prie vaistinės. Negi mano vitaminai čia kalti? Negi dėl jų poveikio aš tapau maža mergyte, Alisa stebuklų šalyje? Kaip man vėl užaugti? Kas man pagamins augimo eliksyrą? Ir kodėl mane taip krečia šaltis beigi purto prakaitas.
Staiga ji pamatė pažįstamą sieną. Tai buvo jos darbas. Ji nujautė, kad čia turbūt bus jos darbas. Užėjo vidun. Visur turėjo pasistiepti. Pamatė didžiulį apsauginį stiklo būdelėj. Jis pažiūrėjo į vaiką su antipatija.
„Ką čia veiki?“ Jo balsas buvo tarsi jos viduje, jos pasąmonėje.
„A…a…Aš atėjau į darbą!“ Jos balsas buvo spigus, jis tikrai buvo toks, kaip prieš dvidešimt suvirš metų.
„Mes nepriimame į darbą vaikų“ – bosavo apsauginis.
„Aš ne vaikas, aš…“ – ji neprisiminė savo vardo ir pavardės.
Pasaulis virto tamsiu mišku, o apsaugininkas – rūsčiu teisėju. Pro šalį ėjo jos kolegos ir kolegės, ji kabinosi jiems į skvernus ir paslėpsnius. Jie piktai stumteldavo Ponią, ir todėl nesyk jai teko atsidurti ant grindų. Bet kraujas nebėgo. Ji net nesusižeisdavo. Jos kūnas buvo tąsus ir lankstus kaip bumerangas – kažkur ji tai skaitė vakar, ar tai nebuvo parašyta ant jos vitaminų indelio?
Apsaugininkas, virš kurio galvos kabėjo audeklas su krūva juostų ir žvaigždžių, kalbėjo telefonu. Jam pasakė moters, kuri šiandien neatėjo į darbą, vardą ir pavardę, apsaugininkas garsiai viską pakartojo. Atėjo nurodymas tos moters niekad nebeįleisti į darbovietę – ji juk simuliuoja. Ponios galvoje kažkas atsimezgė. Ji nepajuto, kaip dryktelėjo savo besvoriu kūnu ant žemės.
***
Kai ji atsibudo, į akis spingsėjo ryški šviesa. Jos aplinka buvo sterili. Ji turėjo mažai oro. Ji – o gal tai?
Tai buvo nežinia kur. Aplink buvo metalinės sienos, dideli prožektoriai. Ji buvo mažas mažas padaras, be odos, be mėsos ir be kaulų. Bet ji to nesuprato.
Aukštas, kiek pražilęs akiniuotas biržos tarnautojas anksti ryte pravėrė šaldytuvo duris, paėmė į rankas vieno litro talpos stiklainėlį su viduje susidariusia klampia mase, atsargiai padėjo jį ant stalo ir paėmė laikraštį, kuriuo apvynios savo žmoną, per dieną tapusią embrionu. Šalia ant stalo stovėjo stebuklingųjų vitaminų indelis.
Vyro akyse spindėjo ašaros. Savo moterį jis atpažino vakar ligoninėje, tik pagal genų nustatymo programą padarytoje nuotraukoje.
Tą pačią dieną prasidėjo didelis farmacijos skandalas, kuriame didžiausi vaistų importuotojai į šalį buvo apkaltinti žmogžudyste – moters apnuodijimu neaiškios kilmės vitaminais, kuriais prekiaudavo visos pasaulio vaistinės.
Kaip ir visada, byla buvo greitai nutraukta, o minėtoji firma velionės šeimai nesumokėjo nė cento – juk pati Ponia buvo kalta, kad naudojo vitaminus nepasitarusi su gydytoju ar vaistininku.
Tame pačiame laikraštyje, kuriame buvo aptarinėjamas farmacijos skandalas, tik kitame puslapyje buvo įdėtas pranešimas apie kultinės pogrindžio grupės lyderio mirtį. Jis, Ponios X meilužis, buvo rastas negyvas savo kambaryje, šalia mėtėsi adatos ir kapsulės. Visai panašios į tą, kurioje vakar buvo patalpintas mirusios Ponios embrionas.