vėsų pilką rytą

nuo tranšėjų išraižyto kranto mėtau akmenukus į vandenį
ir girdžiu pilko horizonto ošimą
bangelių tekštelėjimus
žemėliau sėdi senis
ir armonika groja cypiančią melodiją

duobė pilna vandens
siaubingas vėjas
nudraskytos medžių šakos
siūbuoja lyg girti kareiviai