Esė „Žmogus tampa tuo, kuo jis save padaro“

Žmogus tampa tuo, kuo jis save padaro

    Gyvenimo prasmė... Kas tai? Kur ją rasti? Ar ji iš viso yra? Daugybė žmonių ieško atsakymų, bando bent akimirkai prisiliesti prie tikrosios mūsų gyvenimo prasmės. Vieni labiausiai ir aktyviausiai nagrinėjančių prasmės klausimą yra filosofai. Dalis jų teigia esą žmogus pats kuria save.
    Hermanas Hesė savo knygoje „Narcizas ir auksaburnis“, egzistencialistas Albertas Kamiu „Sizifo mite“ pateikia savotišką bei įdomų požiūrį į gyvenimo prasmę, bet mano akys vis dėlto labiau krypsta kitų egzistecialistų ir paties egzistencializmo link. Siorenas Kjirkegoras, danų filosofas, individualiame žmogaus tobulėjimo kelyje išskyrė tris stadijas: estetinę, etinę ir religinę. Pirmąsias dvi stadijas jis aptaria savo knygos „Arba-arba“ atitinkamai pirmojoje ir antrojoje dalyse, o trečiąją gvildena veikale „Baimė ir drebėjimas“. Estetinėje stadijoje individas gyvena pagal aplinkybes, etinėje – ima pats rinktis savo kelią ir sąmoningai ugdyti save. Pasirenkant „arba-arba“, neįmanomas vidurio kelias ar kompromisas. Pasirinkimas – tai šuolis, perėjimas į kitą būvį. Atsisakydamas rinktis, individas, anot Kjirkegoro, tyliai žūsta.
    Taigi Kjirkegoras teigia rinkimosi svarbą, kitaip tariant, svarbą pasirinkti. Vadinasi Kjirkegoras teigia galimybę nepasirinkti. Negaliu su tuo sutikti, nes manau, kad žmogus, paklūstantis laiko tėkmei, sąmoningai ar nesąmoningai pasirenka veikti ar neveikti, kas iš esmės jau yra pasirinkimas. Svarstymas, ką pasirinkti, irgi yra pasirinkimas, pasirinkimas svarstyti. Pasirinkimas neveikti tolygus pasirinkimui veikti, nes visa veikla yra tuo pačiu ir neveikimas, o neveikimas tuo pačiu yra ir veikla, judesys laike, judesys erdvėje. Ribą tarp veiksmo ir neveikimo kuria žmonės, bet ji vis vien neegzistuoja, nes bet kokiõs ribos tarp pozityvo ir negatyvo savaime nėra. Riba tarp būties ir nebūties savaime neegzistuoja, bet yra kuriama, tad savaime neegzistuojanti riba tarp pozityvo ir negatyvo atsiranda mūsų suvokime ir mes pradedame visa skirstyti į taip ir ne, veikimą ir neveikimą. Visa yra vienis, sudėtas iš begalės savitų dalelių. Jis nėra savaime išsiskyręs į pozityvą ir negatyvą. Vienis yra kraštutinumų ir absoliutų visuma, nesuvokiamybė žmogui, jo sąmonei ir pasąmonei. Regis, nesuvokiamybės baimė ar tiesiog troškimas viską suvokti ir verčia mus sukurti ribas. Taigi svarbu ne paties pasirinkimo aktas. Svarbu tik sąmoningo pasirinkimo aktas. Būtent žmogaus sąmoningumas leidžia formuoti save, savo pasaulį ir suteikia galimybę bent iš dalies rasti bei užmegzti sąmonės ryšį su pasąmone.
    Žanas Polis Sartro – prancūzų filosofas, ateistinio egzistecializmo atstovas. Sartro rašė apie mirties beprasmybę. Pasak jo, ne mirtis teikia individui asmeniškumą, o pats individo asmeniškumas ir mirtį paverčia asmeniška. Mirtis neteikia gyvenimui prasmės, priešingai, mirtis iš gyvenimo atima bet kokią prasmę. Kad ir kaip žmogus stengtųsi įprasminti savo gyvenimą, jam mirus gyvieji sprendžia, ar prasminga buvo tai, ką jis darė.
    Iš tiesų, kokia gi prasmė, jei kad ir ką bedarysi, vis vien mirtis nutraukia bet kokią veiklą, bet kokius vyksmus? Tačiau nereikėtų pamiršti, kad žmonių gimimai ir mirtys sudaro vientisą grandinę. Galbūt to, ką darei, pratęsimas karta iš kartos ir įprasmina tą veiklą. Galbūt prasminga vien tai, kad žmogus palieka šansą kažkam dvasiškai vertingo keliauti karta iš kartos ir toms vertybėms tobulėti.
    Sartro egzistencializmas neteigia nevilties. Žmogus, anot Sartro, tampa tuo, kuo jis save padaro. Sartro, kaip ir Kjirkegoras, daug rašė apie pasirinkimo svarbą tampant asmenybe. Kaip tik pasirinkimo (sąmoningo pasirinkimo) aktas daro žmogų atsakingą už save. Sartro neteigia ir dievo nebuvimo, jis tik teigia, kad nesvarbu, dievas yra, ar nėra, tai žmogaus gyvenimo tiesiogiai neįtakoja.
    Lietuvių filosofas, krikščioniškojo egzistencializmo atstovas Juozas Girnius veikale „Žmogus be dievo“ ateistiniam egzistencializmui priešina krikščioniškąjį egzistencializmą. Jis rašo: „Mokslinis žinojimas lieka žmogui abejingas dėl to, kad atskiri faktai žmogaus neangažuoja. Bet negalima lygiai abejingai ieškoti nelygstamosios būties, nes ne vis tiek žmogui, prieš ką jis galutinai stovi – prieš Dievą ar nebūtį. “
    Iš dalies sutinku su Grinium. Žmogui ne vis tiek, prieš ką jis galutinai stovi. Tačiau klausimas, kas prasmingiau: amžinybė ar laikinumas? Jei gyventumėme amžinai (nesvarbu, ar tai būtų ėjimas per kitus pasaulius, ar buvimas tame pačiame), ar mūsų begalinė egzistencija nuo to taptų prasmingesnė? Kuo begalybė prasmingesnė už nebūtį? Ar tik nėra priešingai, kad kaip tik kuo arčiau begalybės, tuo prasmės mažiau, o kuo arčiau nebūties, tuo prasmės daugiau? Manau, žmogaus laikinumas prasmingesnis, nes žmogus priverstas suvokti laiko vertę, priverstas tobulėti, tabulėti tam, kad dalį tos tobulybės perduotų kitiems, kurie savo ruožtu dalį savosios tobulybės perduos dar kitiems. Galbūt tai mūsų prasmės grandinė... Žmogus yra laikina būtybė, kuri niekada nesusitapatins su kraštutinumais kaip begalybė ar nebūtis...
    Blezas Paskalis, daugybę metų studijavęs tiksliuosius mokslus, sukūręs pirmąją skaičiavimo mašiną ir palikęs žmonijai savo atradimus matematikoje ir fizikoje, vėliau suprato, kad tikslieji mokslai neatskleidžia žmogaus būties klausimų. Paskalis apsigyveno vienuolyne, kur jis parašė žodžius, kuriais ir norėtųsi šįkart baigti šiuos trumpučius apmąstymus apie gyvenimo prasmę... „Juk kas gi pagaliau yra žmogus gamtoje? Niekas, palyginti su begalybe, viskas, palyginti su nieku, vidurys tarp nieko ir visko. Jis be galo toli nuo kraštutinumų supratimo; daiktų pabaigą ir pradus neišvengiamai gaubia paslaptis, kurios jam neįspėti. “

2003-11-05