Tėti, pagauk man žvaigždę

Tuk tuk tuk tuk tuk... Skubiai bėgu lapteliais žemyn. Jie mažučiai ir jų tiek daug, jog, rodos, vis daugėja ir daugėja tų mažiukų laiptelių. Koridoriuje tamsu, nematau, kur jie baigias. Bet aš skubu. Pašėlusiai skubu. Man būtina pasiekti tai, kas šių laiptelių pabaigoje... Tuk tuk tuk tuk... Greičiau greičiau! Man šnabžda nebylios sienos. Greičiau! Ragina mane žingsnių aidas. Greičiau!..

*****

    Jau sutemo. Neskubėdami žingsniuojame naktyje. Tik aš ir tėtis. Po truputį einame siauru išmintu lauko takeliu, kuris nedrąsiai vingiuoja bekraštėje rugių jūroje. Jau rugpjūtis ir auksinės varpos šniugžda, šnabždasi tarpusavy. Mes kaime. Čia atvažiuojame retai, nes labai toli gyvename, bet kiekvienas kilometras vertas šių ilgų naktinių pasivaikščiojimų su tėčiu. Tokiomis naktimis, kai viršuje vien tik beribis žvaigždėtas nakties dangus, o čia, žemėje, kur tik pažiūri auksinių varpų laukai... Taip, tokiomis akimirkomis mes esame tik dviese: aš ir tėtis. Tik mes.
    Prisėdame auksinės jūros pakrašty. Aš užsimerkiu ir giliai giliai įkvepiu. Noriu, jog visą mane pripildytų rugių auksas ir dangaus žiburių sidabras, noriu savyje išsaugoti tylų svirplių čirpimą ir gaivų naktibaldą vėjuką, noriu išsaugoti tėtį, ramų, laimingą ir tokį artimą man.
    Viršuje tiek daug žvaigždžių. Tiek daug... Tėti, pagauk man žvaigždę...


    - Tėveli, pagauk man žvaigždę, - taip aš tariau tėčiui būdama penkiametė pagrandukė rausvais apvaliais žandukais ir languota suknele, - tėveli, - dar kartą timptelėjau tėčio  ranką ir svajingai pažvelgiau į sidabro gėlėmis nusagstytą dangų, - pagauk man žvaigždę...
Tėtis taip žaviai ir mylinčiai nusišypsojo, jog mano penkiametė širdutė prisipildė
tyros vaikiškos meilės.
    O vėliau... su tėčiu gaudėme žvaigždes.
    Lyg naktiniai paukščiai šėliojome auksiniame rugių lauke ir į visas puses švaistėmes mažais žuvų tinkleliais, besistengdami pašokti kuo aukščiau, kad nukabintume nors vieną gėlę nuo dangaus... bent mažą sidabrinę gėlytę...
    Pavargę sugriuvome rugiuose ir rodėme viens kitam savo pagautas žvaigždes. Tėtis įsidėjo vieną mažytę į delną ir švelniai pūstelėjo ją. Maži sidabro žiedlapiai pabiro ant mano penkiametės galvelės ir meiliai nusijuokę užmigo... ant manęs. O gal manyje? Užmigau ir aš.

*****

    Tuk tuk tuk tuk tuk... Jau netoli, tikrai netoli! Mažyčiai laipteliai vis tęsiasi. Kartais kažkas sušmėžuoja toly, bet dingsta taip pat greitai, kaip ir pasirodo. Tuk tuk tuk tuk... Greičiau greičiau! Save raginu aš. Ak, kaip greitai bėga laikas. Nejau nespėsiu? Greičiau! Tuk tuk tuk tuk... Atsargiai! Dar parkrisiu. Tuk tuk tuk tuk... Paskubėk paskubėk! Šaukia žingsnių aidas mano galvoje. Nagi dar truputį! Stumia mane į priekį nebylė tamsa. Paskubėk!

*****

    Tėti, pagauk man žvaigždę... Nepagausi.
    Vienišas takelis bėga tolyn tarsi dingusi siūlė auksiniame Rugpjūčio austame kilime. Virš manęs linijų nesuvaržyta naktinė jūra, kurioje pulkai nuostabių sidabro žuvelių šėlsta savo dangiškose puotose. Anksčiau šiame vienišame pasaulyje buvome tik mudu, tėti. Dabar esu tik aš. Tik aš. Rugių auksas, dangaus žiburių sidabras, gaivus naktibalda vėjukas, tylus svirplių čirpimas... Ar pameni, tėti, kaip gaudėme žvaigždes? Aš beveik pamiršau. Tėti, pagauk man žvaigždę!

*****

    Tuk tuk tuk tuk tuk... Paskubėk paskubėk! Kartoja mano žingsnių aidas... ir tamsa, tyli padėjėja vis stumia į priekį. O begarsės sienos ragina. Bėk! Greičiau! Jau visai netoli. Jau šalia. Žinau!

*****

    Pasileidžiu bėgti vienišu takeliu į tolį. Auksinės rugių varpos man šnabžda. Paskubėk paskubėk! Greičiau! Mane stumteli naktibalda vėjas, o ir svirpliai tarsi ima greičiau čirpti, jie taip pat veja, skubina mane. Bėk! Nagi bėk! Jau netoli. Netoli. Greičiau!

*****

    Nebyli padėjėja prasiskiria. Matau! Matau žibant savo tikslą. Tik greičiau, dar greičiau! Paskubėk! Skubu skubu! Lekiu kaip tas naktibalda vėjas. Mažyčiai laipteliai virsta lygiu  taku, tad aš dar greičiau pasileidžiu tolyn. Auksinės rugių spalvos, dangaus mėlis ir sidabras liejasi aplink, o aš vis bėgu bėgu bėgu...
    Sustoju. Švelnus vėjūkštis kedena žvaigždžių, dangaus, rugių audeklą, tokį skaidrų ir tyrą tarsi penkiametės meilė, tokį ramų ir laimingą tartum tėvo šypsena... Atsargiai praskleidžiu šį audeklą it kokią užuolaidą ir žengiu pirmyn...
    Virš manęs beribis dangus, o aš pati rugių jūroje... Štai stovi tėtis. Toks kaip visada. Ramus ir laimingas. Jis praskleidžia delnus, kuriuose guli mažytė, trapi ir gležna, sidabro gelelė. Tėtis atsargiai pakelia delnus prie lūpų ir pūsteli į mane...
    Šilti ir švelnūs sidabro žiedlapiai pabyra ant mano juodaplaukės galvos. Jie skaidria nusijuokia ir užmiega ant manęs... Ne. Jie užmiega manyje, mažos penkiametės viduje.

*****

    Prabundu. Šalta rasa vaiko virpuliukus po mano odą. Tikriausiai užmigau vakar. Atsikeliu ir žengiu močiutės sodybos link. Einu rami ir laiminga niūniuodama kažkokią kvailą dainelę. Ir tik kelioms trumpoms akimirkoms sustoju ir užvertusi galvą nusišypsau jau brėkštančiam dangui.
    Ačiū, tėti. Ačiū už žvaigždę.