Blakstienų pievos-
rasos patalai
užsimerkia
paslėpdamos
gyvenimo grožį
nutylėdamos
pasaulio paslaptis
Kerintys
stiklo lašai
užbūrė
miško fėjas
ir jos
pakabino
mėnulį
man virš galvos
Tylūs
smėlėti pėdsakai
išdavė
ežero nimfoms
mano
kelią namo
Skaidrus
gėlės kvapas
nusidriekė
tarsi juosta
ir atvedė
pasaulio debesis
virš mano
stogo
Kraupus
vilties nebuvimas
privertė
ir kitą rytą
pakilti saule...


masaraksh





