Taip kalbėjo Usonifuras (II)

Kuomet kalbame apie istoriją, visuomet susiduriame su istorikais. Po to susiduriame su žmonėmis ir galiausiai – su žmonių akimis. Ką jos sako: tiesą, melą? Kas yra tiesa ir kas yra melas? Ar melas ir tiesa – ne vienas ir tas pats? Bet iš melo gimsta tiesa, o iš  tiesos – tik melas. Istorija visuomet plūduriuoja tarp šių dviejų uostų ir niekuomet, žmogus, nežinai, kuo tikėti, o ką nuleisti juokais. Istorija mus žlugdo. Netiesa, kad ji mus ko nors mokytų: jei mokytų, būtų tik pamokslų rinkinys, o dabar ji vien šneka tokia kalba, kurioje apstu fantazijos, pagražinimų, nors neapsieinama ir be bjaurasties. Todėl niekuomet netikėkite istorija, ji visuomet iškreipta, nes stovi tarp dviejų kreivų veidrodžių. Istorija tik uždeda mintims naštą, kuri dar labiau apsunkina mūsų ir taip jau nelengvą dalią. Tikėkite dabartimi (žinoma, su išlyga), nes pirmoji mintis visuomet turi teisingą sprendimą. Patikrinkite. Sugrįšite prie ankstesnės minties. Istorija turi žvelgti tik į priekį, todėl geriau ją vadinti ateitimi. Tikėkite ateitimi, kadangi tik dabartis kuria ją, o praeitis kaip niekur nieko gali sunaikinti ateitį… Kas tuomet lieka? – susiėmęs rankomis galvą svarstė Usonifuras.